Switch to full style
Apie tai, kas mus žaloja, o kas - stiprina
Atsakymo rašymas

Apie pieną

Ket Lie 28, 2011 8:17 pm

Pastaruoju metu pasirodo "rimtų argumentų" apie pieno nenaudingumą ir nereikalingumą suaugusio žmogaus organizmui. Neva tai pienas skirtas kūdikiams, o karvės pienas- veršeliui, neva tai pas dalį suaugusių žmonių nėra laktazės (fermento, skaidančio pieno cukrų) ir pan. Paskaitai negalvodamas- lyg ir logiška, pagalvoji, suvedi galus- pasirodo, labai siaurai žvelgia pieno priešai. Kadangi praktika ir protėvių patirtis rodo, kad pienas tiek šviežias, tiek jo produktai suaugusiam žmogui ne tik tinka, bet ir yra labai naudingi, pabandysiu reabilituot šį vieną tobuliausių maisto produktų. Tiesiog nupasakosiu kaip man atrodo, nesiremdamas jokiais šaltiniais (tik tiek, kiek žinau iš "bendro išsilavinimo").
Apie fermentus nekalbėsiu, trumpai būtų taip: fermentai gaminami iš aminorūgščių, jei jų trūksta- trūksta ir fermentų. Todėl mitą apie pieno netinkamumą skleidžia tie, kieno racione nepakeičiamų aminorūgščių trūksta arba sutrikusi žarnyno mikroflora. Rezultate pieno nevirškina. Įgimtas laktazės nebuvimas- retas dalykas.
Dabar apie pieno paskirtį ir veršelius bei žmogelius. Teisybė, karvės pienas skirtas veršeliams. Bet kodėl nuo neatmenamų laikų žmogus jaukino taurus, elnius, ožkas, avis, kupranugarius, jakus ir gėrė jų pieną? Ne tik gėrė, bet daug kur pienas buvo tarp pagrindinių maisto produktų. O jums girdėtas posakis "pienas ir kraujas", skirtas apibūdinti išskirtinai sveiką ir gražų žmogų? Įdomu, kad šis posakis yra ne tik Lietuvoj, bet ir Rusijoj, Mongolijoj, Afrikoj... daugiau nesidomėjau, bet įtariu, kad jis yra beveik visur, kur gyvena gyvuliai. O jis reiškia, kad šie du maisto produktai turi galią užtikrinti sveikatą ir grožį.
Einam toliau. Kadangi apie "priešistorinius laikus" duomenų mažai, tenka pasikliaut rašytiniais šaltiniais. Štai "Gilgamešo epe" Gilgamešo motina vadinama "Buivole Ninsun". Didvyris- buivolės sūnus! Karvių šventumas Indijoj- taip pat rodo, kad kažkada karvė ten buvo gyvybiškai svarbus gyvulys. Faktų daug. Ir, mano manymu, tokie faktai veda mus tolyn, į laikus, kai nebuvo civilizacijos ir žmogus dar nelaikė savęs "socialine būtybe", kaip dabar atrodo kai kuriems veikėjams.
Aš matau šitą reikalą iš biologinės pusės, net tiksliau iš simbiogenetinės. Visi gyvi organizmai gamtoje sudaro simbiozes. Jas matom tarp mikrobų, augalų, gyvūnų, tarp atskirų klasifikacinių grupių ir rūšių, ir kaip tik nori, įvairiausių formų simbiozes. Bet simbiozės nėra paprastas naudingas bendradarbiavimas, simbiozės- tai siekis tapti superorganizmu, tai visų tikrų simbiozių rezultatas. Štai mūsų kūnas- bakterijų simbiozė, kuriai priklauso dar ir grybeliai, kirmėlės ir t.t. Mes- jau superorganizmai. Tokie patys superorganizmai yra visi daugialąsčiai gyvūnai, bet jie irgi jungiasi į simbiozes su kitais organizmais (superorganizmais). Simbiozės neturi pabaigos, galų gale simbiotiniai ryšiai sukuria visos Žemės vientisą organizmą. Mes puikiai suprantam simbiozes tarp gyvūnų ar gyvūnų ir augalų, bet nenorim suprast simbiozių tarp žmogaus ir gyvūnų. O man atrodo, kad naminių gyvulių prijaukinimas- būtent simbiotiniai ryšiai, o ne tai, kas rašoma vadovėliuose. Ir niekas nieko ten negaudė, nejaukino, tiesiog atskiros gyvūnų rūšys artėjo viena prie kitos, rasdamos sau naudą bendravime. Ilgainiui viena prie kitos prisitaikė ir tapo superorganizmu (medžiotojai ir jų šunys, piemenys ir galvijai).
Taigi taurai (vėliau tapę karvėmis) ir žmonės nuo nežinia kada galėjo gyvent kartu. Kokią naudą gavo vieni iš kitų- sunku pasakyt. Panašu, kad jie buvo naudingesni žmonėms, nei žmonės jiems, bet gal buvo ir kitaip. Gal atsakymas yra pas dabartinius "elnių žmones"- Užbaikalės evenkus, kurie su laukiniais elniais bendrauja kaip mes su savo šunimis. Elniai ateina prie dūmų, kad apsigintų nuo uodų ir kai kurie pasilieka pas žmones. Gal dar kas nors- nežinau, bet faktas, kad karvė (jei kalbėt apie mūsų regioną) su žmogumi suaugo į vieną organizmą, jos pienas (kai kur ir kraujas) tapo bedra "nuosavybe", žmogui tobulu maisto produktu, o žmogus karvei- bent jau naudingu kompanjonu, gal gynėju, gal dar kuo nors. Etologo Dolniko nuomone senieji piemenys Afrikoje karvių nemelždavo, žįsdavo. Aišku, dabar šitas ryšys išsigimė...
Tęsiant apie pieno "žalą" suaugusiam" organizmui galima pridurt, kad pieną iš prigimties mėgsta ko ne visi suaugę žinduoliai ir net paukščiai su ropliais. Ir net pačios karvės. Gamta tokių klaidų nedaro- joks gyvulys nevalgo jam netinkančio maisto. O pieną valgo daugelis...
Žodžiu, aš karvės ir žmogaus sąjungą suprantu kaip gamtinį mechanizmą, kaip simbiotinį ryšį ir pieną- kaip pačios gamtos teikiamą tobulą maistą. O iš čia jau karvei ir iki šventumo netoli...

Re: Apie pieną

Ket Lie 28, 2011 8:43 pm

Beje, vediškas pavyzdys rodo (oi, čia dar prisiminiau, kad Vedų kūrėjai kildina save iš šiaurės ;)), kad pačių karvių mėsos nevalgė, kas dar labiau sustiprina simbiozės teoriją. Oročėnai- elnių žmonės elnių irgi nevalgo...

Re: Apie pieną

Pen Lie 29, 2011 3:10 am

http://sportas.rodali.lt/Pieno_produkta ... ai%20.html

Re: Apie pieną

Pen Lie 29, 2011 9:05 am

Eilinė niekuo nepagrįsta teorija. Kad karvė negeria pieno gali sakyt tik tas, kas karvės iš arti nematęs ;). Veršis geria irgi bet kokiam amžiuj, tik duok.
Teorijos teorijom, o praktika rodo, kad laktazė niekur nedingsta, jos yra visada, bet kokiam amžiuj. Jei panašiuose straipsniuose būtų rašoma tiesa, seniai būtų išnykę masajai, mongolai, Alpių, Karpatų piemenys, tadžikai, kazachai ir dar daug daug tautų, kurioms pieno produktai sudarė pagrindinę maisto dalį. Deja...
Gal kas turit rimtesnių argumentų, kad pienas žmogui netinka? ;)

Re: Apie pieną

Pen Lie 29, 2011 4:18 pm

Dar viena simbiozė: http://ru.fishki.net/picsw/072011/27/post/demotivator/demotivator-049.jpg :) Manau tinkamai atspindi karvės gaunamą naudą iš santykių su žmogumi.
O tiesiog pieno (ne motinos) naudą arba žalą organizmui kažin ar įmanoma nustatyti. Būtų jis tikrai žalingas, kaip pvz. kokia musmirė - nereiktų ir diskutuoti. Vartoja pieną visur jau senai, bet geria, rūko, maunasi žiedus ant kaklo ir dar bala žino ką daro turbūt dar seniau. Ir nieko. Na gal gyvena 10 metų trumpiau negu galėtų be to, bet kaip gi pamatuosi?.. Manau be karvės ir panašių žvėrių pieno žmonės gyveno nepalyginamai ilgiau negu su juo, tačiau viskas keičiasi.
Turbūt patikimiausias būdas patikrinti ar pienas gerai - pasikliauti savo skoniu. Tik kai nuo pat vaikystės tiek to karvės pieno esi privartojęs, kažin ar sugebėtum jo skonį įvertinti nors kiek objektyviau.
Man asmeniškai atrodo, kad iš gyvulių laikymo pienui daugiau vargo negu naudos. Čia kalbu apie ta atvejį, kada pačiam reikia prisiauginti/prisigaudyti maisto. Su augalais paprasčiau. Tiesa, simbioze tai taip pat sunkiai galėčiau pavadinti :)

Re: Apie pieną

Pen Lie 29, 2011 6:49 pm

Neatsidaro man nuoroda.
Turbūt be karvės pieno gyveno kur kas ilgiau nei su pienu. Bet be daržovių- dar ilgiau, be grūdų taip pat. Ir nieko, valgom dabar ir nesvarstom, naudingi ar žalingi. Vienas kitas sau išvadas pasidaro. O dėl pieno galima pagalvot... Kad atsigert pieno, visai nebūtina gyvulį prijaukint ir laikyt namuose. Ar nemanot, kad žmogus galėjo palaikyt draugiškus santykius su laukiniais gyvuliais? Tokius draugiškus, kad karvė leistų atsigert pieno? Aš manau, kad gyvulininkystė nuo to ir prasidėjo ;) Jei taip buvo- karvės pieno gėrimas gali siekt labai senus laikus.
Apie vargą laikant gyvulius... Kaip kam. Vieniems tai malonumas, kitiems gal vargas. Kaip ir visose srityse, kiekvienam darbui reikia meilės. Gyvulininkystės pradžioje juk niekas neraišiojo karvių ir šieno joms neruošė, tiesiog gyveno ir keliavo su jomis. Niekas negalvojo, ar tai sunku, ar ne, tiesiog tai buvo gyvenimo būdas ir karvės buvo genties nariai. Dabar nėra to santykio tarp gyvulio ir žmogaus, gal todėl ir pieno tik pavadinimas likęs...
Kad su augalais paprasčiau- nesutikčiau. Tiesa, juos rinkt ar augint paprasčiau nei karves melžt ir prižiūrėt, bet pagalvojus kiek augalų sukauptos energijos yra litre pieno... kitaip gaunasi. O simbiozė su sodo augalais- tikra simbiozė ;).

Re: Apie pieną

Šeš Lie 30, 2011 4:30 pm

Nelabai logiška. Lyrinis nukrypimas: seniau auginau paršavedes ir paršiukus, bekonus taip pat. Paršai, girdomi pienu, auga raumeningi, vikrūs, lašiniai ploni. O šeriami virtomis bulvėmis greitai tampa tingūs, daug guli, augina storus lašinius, o didesni jau nelabai ir pasikelia. Todėl paršavedėms virtų bulvių neduodavom, pagrinde žolės ir pieno, žiemą runkelių. Yra ką palygint, organizmas kiaulės ir virškinimo sistema labai panaši į mūsų. Galima ant savęs išbandyt. Suvalgyt pusryčiams kilogramą kugelio ir stebėt savijautą, kitą dieną pusryčiams išgert litrą pieno ir taip pat stebėt savijautą. Pirmu atveju apims miegas ir teks atsigult, antru- būsi lengvas ir energingas. Taigi, skirtumas yra esminis.
O kaip tau atrodo, kodėl Indijoj šventa laikyta karvė, o ne koks nors šakniavaisis ar grūdas? Atmetus visas poezijas, kaip pačiam atrodo? Juk visiems tokiems tikėjimams yra racionalus pagrindas.

Re: Apie pieną

Sek Lie 31, 2011 8:42 am

Kažkada domėjaus šia tema. Įsitikinau ant savo kailio, kad pienas gerai, bet svarbiausia jį gerti tik vieną. Ne su duona, uogomis, sausainiais, dribsniais, bulvėmis ir t.t .Didžiausią klaidą daro mamos kišdamos vaikams pieniškas sriubas, pieną su uogom, dribsniais. Pienas labai geras produktas, bet jį reikia gerti tik vieną, su niekuo nemaištyti.

Re: Apie pieną

Sek Lie 31, 2011 9:02 am

"Bet kodėl nuo neatmenamų laikų žmogus jaukino taurus, elnius, ožkas, avis, kupranugarius, jakus ir gėrė jų pieną?"

Taip , teisingai viskas.Tame ir reikalas, kad jie gėrė vieną pieną. O mes jį maišom, makaluojam su be le kuo....

Re: Apie pieną

Sek Lie 31, 2011 9:12 am

Aš ir turėjau omenyje būtent šviežią pieną ir jo raugintus ar kitaip fermentuotus produktus. Ne pieniškas sriubas ir ne pasterizuotą praskiestą pieną iš parduotuvės ;).
Atsakymo rašymas