GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Saulius:
Mes turėtumem orientuotis į kokybę

Mama Smilga:
Orientuosimės. Su pomidorais taip ir darau - blankaus skonio brokuoju, kokie derlingi bebūtų.

Saulius:
Ir kaip taisyklė: kuo geresnio skonio, tuo mažesni .

Hora:
Kuo saldesni- tuo skonis geresnis?

Saulius:
Aš renkuosi pagal skonio stiprumą.

Paaugo jauniausios atžalos, ir vėl atradau pomidorininkystės džiaugsmus (kuriuos buvau permetusi ant kitų šeimos narių pečių). Tai sutapo ir su GŽ atradimu, tad įkvėpimo dar padaugėjo. Lysvės tapo bandomaisiais sklypeliais.

Kasmet sodinu daug naujų veislių, ir tarp jų neretai sužiba tikrų perliukų. Visų augintų veislių sėklas susirenku. Net tų, kurių skonis man neįtiko - surenku ir pasidedu "archyvan": gal kas nors mirtinai užsigeis.

"Kam tau tiek daug veislių pomidorų?" Kam, kam... Gyvenimo džiaugsmui. Kiekviena veislė - kaip vaikas, su savo išskirtinumais. Jei tektų augint krūvą vienodų, numirčiau iš nuobodulio. O šeima didelė, tad sodinu daug - juk reikia konkuruoti su purkštų vaisių pardavėjais...

Labai gerą temą užvedei. Pomidoras- bene populiariausia kultūra dabar.

Aha, pagrindinė.. Miestiečiai, būna, ir tesodina tik pomidorus ir braškes.
Metų bėgyje rašysiu apie veisles, net ir šiltnamines. Aišku, pasipils ir sėklelių prašymai. Tad turimų sąrašą įdėsiu atskira tema.

Mano akis krypsta į vyšninius pomidorus. Rodos jie įdomiai įvairūs, skanesni negu dideli, atsparesni ligoms. Kokia jūsų nuomonė?

100 proc. palaikau. Mažieji visada ir sveikesni, ir skanesni. Bent jau man taip pasitaikė.

Mano akys irgi krypo, kol neišmėginau daugelio veislių. Kaip jums bebūtų keista, vyšniniai nėra mano favoritai. 1.Veislės vėlyvos, šaltžemėje nespėja atiduoti derliaus. 2.Bendras derliaus kiekis žymiai mažesnis, o juk, kaip minėjau, tenka konkuruoti su parduotuve. Nes paaugliams nesuprantama, kam sėti kovą, tiek vargti ir gauti saują uogyčių, jei galima nupirkti "normalių"? Pagal tyrimus, bendras derlius 0,86- 2,25 kg į kv.m. Ir tai nežinia, kokiose žemėse. 3.Nesuprantu, kodėl juos vadina skaniausiais. Man per saldūs, saldainis, o ne daržovė. Galbūt cheminėje šiltnaminėje žemdirbystėje tik iš jų tegalima išspausti skonio ir saldumo likučius. O daugmaž natūralioje žemdirbystėje esu sutikusi tik porą prėskų veislų, bet apie tai vėliau.
Žinoma, yra svajonė adaptuoti, kad pasėjus tiesiai gruntan sulauktum bent rugpjūtį nokstančio derliaus. Tada galima prisėti plantaciją, ir bus ką paduoti vaikams.

O štai nestambūs slyviniai man labiau įtinka ir skoniu, ir derlingumu. Jie surenka net daugiau sausųjų medžiagų, nei vyšniniai. Bet skonis harmoningesnis, ne toks saldus. Ir ryškiausiai jaučiasi unikalus skonio atspalvis - aš jį vadinu "smala". Visur kalbama tik apie cukrų ir rūgščių santykį. Tik gamtinėje žemdirbystėje kalbama apie tai, kad skonis - tai mikroorganizmų sukurtos medžiagos. Šitų medžiagų daugiausia gauna auginami lauke, pievoje, todėl ir būna skaniausi.

Radau senesnę savo žinutę:

Sau padariau išvadą, kad nesivaikysiu saldesnių daržovių veislių. O kam? Jau aišku, kad visad auginsiu mulčiuodama, t.y. suteikdama pakankamai anglies junginių, virstančių cukrumi. Įsitikinau, kad virsmas tikrai vyksta. Tai kam lepinti save, vaikus visiškais "saldainiais"? (juolab, kad saldesnes mikliau atranda mikrobai rūsy). Ta pat kalba ir apie itin krakmolingas bulves, moliūgus. Pas mus bet kuri veislė bus krakmolingesnė, nei pas kitais būdais auginančius.

Na pomidoruose saldumas su maloniu kvapu ir jokiu būdu ne per kietu minkštimu ir yra tas skonis, kurio noriu iš pomidoro. Ai jus čia per daug prieš saldumą nusistatę. Visiškas cukriškas saldumas tai jau ir man neskanus, nors jaunystėje buvo skanus. Bet natūralus uogų, vaisių ar daržovių salstelėjimas - labai skanu. Kam čia taip ilgai gyventi, kad visko ko skanu atsisakyti...