Kaip ir turiu argumentų, kad mūsų senelių mėšlu mėžiami ir įdirbami laukai buvo gerokai gamtiškesni, nei dabartinių kokių '"ekogyventojų" niekada nekasami ir mulčiuojami daržai.
O tai Sauliau pas jus daržas ne toks pat? Idomu sužinot tuos argumentus.
Ten kur rašėte apie Vandą ir Birutę tai tiesa. Sunku žmones sudomint gamtine žemdirbyste. Arba apskritai sunku ką nors apie aplinkos saugojima šnekėt su žmonėm, niekas daugumai neidomu. Palinkčioja ir viskas. Bet jei matys, kad štai kažkas nedaug dirba, smagiai gyvena arba daugiau uždirba, tai sakytu, o visai gal ir nieko tą aplinkosauga
Taigi manau, kad užsiimant gamtinę žemdirbystę visų pirma turi būti mums patiems smagu. Tada ir vienas kitas atkreips dėmėsy ko čia tas patenkintas. Oman smagus gamtinis daržas. Dirbi ką nors atsistoji atsikvėpt žiūri aplink gražu, net negali. Žemę vartyt ir tręšt mėšlu nežinau ar būtu žiauriai linksma. Nors pas mane mulčius dar pas avis pirma kraiku būna tai irgi biški su mėšlu.
štai kažkas nedaug dirba, smagiai gyvena arba daugiau uždirba, tai sakytu, o visai gal ir nieko tą aplinkosauga
Būtent. Tą ir reikia rodyt.
užsiimant gamtinę žemdirbystę visų pirma turi būti mums patiems smagu. Tada ir vienas kitas atkreips dėmėsy ko čia tas patenkintas.
Pasitenkinimas yra tada, kai dirbi malonų darbą ir gauni gerą rezultatą. O mulčiuot ar vartyt žemę- nėra didelio skirtumo, mes kiekvienas žinom, kad "gamtiniam" darže darbo nė kiek ne mažiau, o kartais ir gerokai daugiau.
Mano darže yra pergalių, yra nuovargio.
Taip, tikrai uždirbu daugiau, negu tokį patį daržą turėčiau tradiciškai. Be to, mūsų kalvotoje vietovėje ir prastose žemėse tradiciškai sunkiai įvažiuotų technika. Tektų trąšų gerokai prikraut. Bet fizinio darbo pernelyg daug, jaučiuosi vis nespėjantį.
Ir kai nepalieki žaliojančių tarplysvių, sumažini velėnos veržimąsi į lysves procesą. Taip palengvini darbą. Todėl man pasiteisina didesni ar mažesni laukeliai, bet ištisai mulčiuojami.
Tai "brendas" sukuria pridėtinę vertę ir dėl to uždirbi daugiau, ar derlius didesnis? O technika tai juk ne prie ko, "tradiciniai" variantai nebūtinai su technika, galima kastuvu arba arkliu. O matai, tau labiau pasiteisina "mulčiuota dykuma". Kaip ir A. Kuznecovui. Ir juo seka. Ne dėl to, kad jis "gamtiškesnis" už kitus, bet dėl to, kad jis rodo įspūdingus rezultatus, išreikštus konvertuojama valiuta. Ir būtent tas skatina susidomėjimą. Ir technologijos naudingumą grindžia ne "ekologiškumu", o pelningumu. Sako, kad tokio auginimo pelningumas artimas prekybai narkotikais. Ir tada visiems įdomu, visi gi nori daug uždirbt.
Senelių žemės dirbimo būdas- tai smulkus natūrinis ūkis. Nedideli laukeliai tarp ganyklų, apdirbami arkliais arba jaučiais. Jokių chemijų, jokių trąšų.
Dabar mes bandom akcentuot, kad gamtiniai daržai išsaugo bioįvairovę. Deja, taip nėra. Natūrinių ūkių javų laukuose ir palaukėse, taip pat ganyklose susiformavo savita biologinė įvairovė, kuri niekaip neišsilaiko mulčiuotuose daržuose, kai žmonės gyvena tankiai. Nyksta gyvūnai, priklausomi nuo natūrinių ūkių: zuikiai, kurapkos, vieversiai, griežlės, kukučiai, žalvarniai ir t.t. natūrinis ūkis dirba uždaru ciklu ir neigiamai neįtakoja aplinkos, atvirkščiai- sukuria mitybinę bazę aplinkiniams gyvūnams. Jokioje ekogyvenvietėje, kur mulčiuoti daržai, sąlygos šiems gyvūnams nesukuriamos. Dėl mulčiuotų daržų nesiformauoja jokia nauja ekologinė niša, dėl kurios didėtų teritorijos biologinė įvairovė. Nei griežlei, nei zuikiui, nei vieversiui dėl mulčiuotų daržų gyvenimas nepagerėja, o dėl didesnių švariai dirbamų laukelių ir ganyklų- pagerėja. Jeigu laukeliai išsidėstę retai, ne viename dideliame masyve, nėra jokio skirtumo ar žemė juose ariama, ar ne. Visas blogumas yra žemės ūkio naudmenų tankume. Taigi, paprastas faktas: natūriniai ūkiai, kuriuose žemė dirbama, sukuria geresnes sąlygas bioįvairovei didėti.
Kitas dalykas. Natūriniai ūkiai dirba uždaru ciklu. Žolė sušeriama gyvuliams, o mėšlas grąžinamas dirvai. Tokiu būdu didėja ne tik dirvų derlingumas, bet ir bendras teritorijos produktyvumas. O mulčiuodami daržus žmonės ima žolę iš pievos ir deda ant daržo. Darže žemė gerėja, o pievoje prastėja. Žinoma, yra variantų, kai daržui mulčias auginamas vietoje, bet tada tokie daržai geriausiu atveju nekenksmingi. Bet negalima sakyt, kad jie kažkaip naudingi ekosistemai. O natūrinis ūkis su dirbama žeme gali būt labai naudingas. Bet iš tikrųjų čia ne esmė, ar dirbama žemė, ar ne. Esmė tame, kad natūriniai ūkiai sukuria sąlygas bioįvairovei, atsiranda naujos nišos, kurių nebūtų natūraliai.
Bet tas galiojo tik kol nebuvo technikos. Dabar jau, žinoma, negalima sakyt, kad dirbamos žemės laukai naudingi ekossistemoms. Būtų seneliai turėję techniką- būtų padarę tą patį, viską sunaikinę. Taigi, tendencija tam buvo kuriama jau seniai, dar net prieš plūgo atsiradimą.
Nežinau ar teisingai suprantu biodinaminio ūkio sąvoką.
Žiūriu dabar apie tai kalbama kaip apie naujovę. Kažkas nuvažiavo į Švediją, pasimokė, dabar Lietuvoj darys. Bet tie ūkeliai iki kolchozų, buvo puikiausi biodinaminių ūkių pavyzdžiai. Čia augino grūdus, kepė duona, atliekas pylė gyvuliukams, sava mėsytė, savi pieno prodūktai. Mėšlas į daržus, į laukus. Su teisinga sėjomaina.
Labai teisingai supranti. Pagrindinis biodinaminio ūkio principas: ūkis- tai augalų, gyvūnų ir žmogaus sąjunga. Deja, dabar to principo nesilaikoma ir biodinaminiai ūkiai (kaip ir "gamtiniai") gali specializuoyis siauroje srityje. Pvz. pagal pagrindinį principą negali būt biodinaminis daržininkystės, sodininkystės ar vištininkystės ūkis, o dabar tokių jau yra. Ir dar siauresnių, pvz. auginamos tik vynuogės. Visa biodinamika susiveda į kažkokias ezoterikas.
O mūsų senasis natūrinis ūkis ir buvo pats tikriausias biodinaminis.