Natūrali pievutė prie namų
Moderators: Mama Smilga, saulius, dage
Re: Natūrali pievutė prie namų
O ta gegužraibė labai jau graži Tokią į puokštes tikrai galima dėti, jokių hiacintų nereikės, tik nežinau, ar kvepia... Bet įtraukta į Raudonąją knygą, tai reiktų sėklas gaudyti... Man dar labai gražus anksti pavasarį žydintis krūmas žalčialunkis. Pamačiau pernai braidydama po pamiškes žibučių, galvojau išsikasti (nes ne vienas ten augo), kur nors sodyboj pasodinti, ale paskaičiau, kad nuodingas - ir pabijojau. O krūmas toks gražus, kaip ir jo pavadinimas
Aha, Saulius, supratau, tikrai mums galėtų padėti aplinką pagražinti, bet labai jau atsargia tuos patarimus dalina
Aha, Saulius, supratau, tikrai mums galėtų padėti aplinką pagražinti, bet labai jau atsargia tuos patarimus dalina
Re: Natūrali pievutė prie namų
Gegužraibių yra daug ir visokių, yra ir labai kvapnių. Pvz. dvilapė blandis kvepia tik naktį, bet užuost galima ir už šimto metrų Nėra super išvaizdi, baltais žiedeliais. Žalčialunkis gražus, auga pas mus.
Patarimų man negaila, bet dauguma gražiausių mūsų gėlių- retos, jei kiekvienas mokės jas augint- eis ir kas, raus, neš į kiemą. Dabar pabando- nieko nesigauna ir nusiramina, dar kitiems papasakoja, kad neauga ir ramu. Nors... jei jos būtų auginamos kultūroje, gal sumažėtų grobstymas iš miškų. Bet kai kurių auginimas labai subtilus, dirbamos žemės gerbėjams iš viso neįkandamas, todėl masinio sukultūrinimo sunku tikėtis.
Yra ir gera "kultūrinimo" pusė. Daug tokių augalų žūsta dėl miškų kirtimo, pievų sausinimo, arimo, statybų, ežerų "tvarkymo" ir pan. Iš tokių vietų juos reikėtų paimt ir augint, bet tai turėtų daryt atsidavę ir suprantantys žmonės. Tuomet mūsų sodai taptų retųjų augalų "bankais", o čia jau gerai. Tai irgi vienas iš GŽ privalumų ir siekiamybė. Taigi va, patirties yra, patarimų negaila, reikia tik motyvacijos .
Patarimų man negaila, bet dauguma gražiausių mūsų gėlių- retos, jei kiekvienas mokės jas augint- eis ir kas, raus, neš į kiemą. Dabar pabando- nieko nesigauna ir nusiramina, dar kitiems papasakoja, kad neauga ir ramu. Nors... jei jos būtų auginamos kultūroje, gal sumažėtų grobstymas iš miškų. Bet kai kurių auginimas labai subtilus, dirbamos žemės gerbėjams iš viso neįkandamas, todėl masinio sukultūrinimo sunku tikėtis.
Yra ir gera "kultūrinimo" pusė. Daug tokių augalų žūsta dėl miškų kirtimo, pievų sausinimo, arimo, statybų, ežerų "tvarkymo" ir pan. Iš tokių vietų juos reikėtų paimt ir augint, bet tai turėtų daryt atsidavę ir suprantantys žmonės. Tuomet mūsų sodai taptų retųjų augalų "bankais", o čia jau gerai. Tai irgi vienas iš GŽ privalumų ir siekiamybė. Taigi va, patirties yra, patarimų negaila, reikia tik motyvacijos .
Saulius Jasionis
Re: Natūrali pievutė prie namų
Įdomi diskusija. Viską mes matome per save, savo patirtį, taip darome savo išvadas ir atitinkamai elgiames Yra du skirtingi dalykai, kaip turizmas ir emigracija, kaip kartais nuvažiuoti į kaimą ir ten nuolat gyventi, tai yra visai skirtingos patirtys
O pergyventi dabar tikrai neverta, tų laukinių pievų daugėja, bent jau aplink mus, laukai apželia gluosniniais krūmais, darosi nepraeinami, gyvulių skaičiai irgi mažėjantys, esam žemės ūkio kraštas, o sau nesugebam užsiauginti mėsos, nes dideli kiekiai importuojami, reiškia ir mažiau grūdų reikia, taip ir nedirbama žemė, kaimo žmogui neapsimoka gyvuliuko ir dėl pieno produktų laikyti, bet pieno produktų kaip ir mėsos neatsisako, taip skatina tik didelių pieno fermų kūrimąsi, o jos siekdamos kuo mažesnės savikainos, perkasi importuotus pašarus, ir vėlgi daugėja laisvų pievučių, žmogelis gal augintųsi grūdus čia, o ferma parems importuotojus. Neapsimoka vištos laikyti, neapsimoka daržovės augintis ... Bet ar tos nešienaujamos pievos ir nedirbami laukai yra tai, ko mums reikia? Kur yra riba tarp harmonijos ir disbalanso? Jūs pavažinėkite per kaimus, toliau nuo pagrindinių kelių, pažiūrėkit kiek dirbamos, ganomos žemės, o kiek yra apleistos. Nebus jau taip niokojama ir dirbama mūsų žemė, kaip buvo anksčiau..Pas mus tik prie pagrindinių kelių kažkiek dirbama, o visur kitur apleista, kaip ir džiaugtis reikėtų, bet dabar mane tik liūdesys apima, nes mes visi tai gyvenam čia ir dabar, visi kažkuo tai mintam, bet kur visa tai užauginta, kaip, kiek ekologijai žalos padaroma transportuojant, auginant koncentruotai?
Tad nemanau, kad dabar,kartais nušienaudama, nuganydama savo sklypiuką, padarysiu didelę žalą ekosistemai, na, suprantu, kad žoliapjovė tai mėsmalė ir ji sumals varles, rupūžes ir kitokius gyvius, kurie yra reikalingi sklypui, tad ją tikrai retai naudojam. Bet jeigu koks paukštis neras pas mus vietos perėjimui, tai nuo mūsų sklypo ir 100 metrų nereiks, kaip ras. Tai pasakykit, ar kažko dabar nedaryt, jei jau pribrendom daryti, laikyti laukines pievas , kurių ir taip pilna, ir taip skatinti fermų kūrimąsi, transportavimo taršą? Kuris variantas draugiškesnis gamtai? Tad kartais galima ir globaliau pasižiūrėti.
Dažnai minėjote miestietiškas, kaimietiškas požiūris. O kas tai yra? Įdomu tas kaimietiškas mąstymas... Gal pas mus kaimai ne kaimai. Baisi gėda, jei į savaitę karto pievutės nenuskutai, ir visai nesvarbu, kad po ją nieks nevaikšto, bet kaip prieš kaimynus atrodysi, mūsų kiemas tikrai atrodė apleistas palyginus su daug metų čia gyvenančiais, nes žolės buvo įvairaus ilgio... Bet mes su vyru abu miesto vaikai, tik va sugalvoję prieš 10metų, kad norim kaime gyventi ir ten vaikus auginti, tai su miesčionišku mąstymu ir tvarkomės...
O pergyventi dabar tikrai neverta, tų laukinių pievų daugėja, bent jau aplink mus, laukai apželia gluosniniais krūmais, darosi nepraeinami, gyvulių skaičiai irgi mažėjantys, esam žemės ūkio kraštas, o sau nesugebam užsiauginti mėsos, nes dideli kiekiai importuojami, reiškia ir mažiau grūdų reikia, taip ir nedirbama žemė, kaimo žmogui neapsimoka gyvuliuko ir dėl pieno produktų laikyti, bet pieno produktų kaip ir mėsos neatsisako, taip skatina tik didelių pieno fermų kūrimąsi, o jos siekdamos kuo mažesnės savikainos, perkasi importuotus pašarus, ir vėlgi daugėja laisvų pievučių, žmogelis gal augintųsi grūdus čia, o ferma parems importuotojus. Neapsimoka vištos laikyti, neapsimoka daržovės augintis ... Bet ar tos nešienaujamos pievos ir nedirbami laukai yra tai, ko mums reikia? Kur yra riba tarp harmonijos ir disbalanso? Jūs pavažinėkite per kaimus, toliau nuo pagrindinių kelių, pažiūrėkit kiek dirbamos, ganomos žemės, o kiek yra apleistos. Nebus jau taip niokojama ir dirbama mūsų žemė, kaip buvo anksčiau..Pas mus tik prie pagrindinių kelių kažkiek dirbama, o visur kitur apleista, kaip ir džiaugtis reikėtų, bet dabar mane tik liūdesys apima, nes mes visi tai gyvenam čia ir dabar, visi kažkuo tai mintam, bet kur visa tai užauginta, kaip, kiek ekologijai žalos padaroma transportuojant, auginant koncentruotai?
Tad nemanau, kad dabar,kartais nušienaudama, nuganydama savo sklypiuką, padarysiu didelę žalą ekosistemai, na, suprantu, kad žoliapjovė tai mėsmalė ir ji sumals varles, rupūžes ir kitokius gyvius, kurie yra reikalingi sklypui, tad ją tikrai retai naudojam. Bet jeigu koks paukštis neras pas mus vietos perėjimui, tai nuo mūsų sklypo ir 100 metrų nereiks, kaip ras. Tai pasakykit, ar kažko dabar nedaryt, jei jau pribrendom daryti, laikyti laukines pievas , kurių ir taip pilna, ir taip skatinti fermų kūrimąsi, transportavimo taršą? Kuris variantas draugiškesnis gamtai? Tad kartais galima ir globaliau pasižiūrėti.
Dažnai minėjote miestietiškas, kaimietiškas požiūris. O kas tai yra? Įdomu tas kaimietiškas mąstymas... Gal pas mus kaimai ne kaimai. Baisi gėda, jei į savaitę karto pievutės nenuskutai, ir visai nesvarbu, kad po ją nieks nevaikšto, bet kaip prieš kaimynus atrodysi, mūsų kiemas tikrai atrodė apleistas palyginus su daug metų čia gyvenančiais, nes žolės buvo įvairaus ilgio... Bet mes su vyru abu miesto vaikai, tik va sugalvoję prieš 10metų, kad norim kaime gyventi ir ten vaikus auginti, tai su miesčionišku mąstymu ir tvarkomės...
Re: Natūrali pievutė prie namų
Klausimėlis:
Noriu prie namų į veją įsisėti pievinę saulutę (jos panašios į mažas ramunėles, iki 5 cm) . Viena pažįstama mane perspejo, kad to geriau nedaryti, kadangi ji gana agresyvi, užkrečia daržus ir pan. Gal kas turite patirties su pievinėm saulutėm?
Noriu prie namų į veją įsisėti pievinę saulutę (jos panašios į mažas ramunėles, iki 5 cm) . Viena pažįstama mane perspejo, kad to geriau nedaryti, kadangi ji gana agresyvi, užkrečia daržus ir pan. Gal kas turite patirties su pievinėm saulutėm?
-
- Posts: 1173
- Joined: Wed Dec 17, 2008 1:00 pm
Re: Natūrali pievutė prie namų
Nereik bijot. Jei per daug įsiveisia, tai galit suvalgyt. Gi jos valgomos.
Re: Natūrali pievutė prie namų
Ir aš nepastebėjau jokio agresyvumo. Auga, sėjasi visur, bet tikrai neįkyriai.
Saulius Jasionis
Re: Natūrali pievutė prie namų
įdomus reikalas su tom natūraliom pievom. esu kažkada buvus Aukštaitijoj, studentiškoj praktikoj, tai berods ten (atmintis gali ir apgaut) yra pievos draustiniai, va būtent su visokiom gegužraibėm, lietuviškom orchidėjom bet kad Lietuva tokioj "ne pievų" gamtinėj zonoj irgi manau tiesa. Mamos tėviškė gražioj vietoj, nykstantis kaimas, tarp upelių, pelkių, mišrių miškų, mama net saulašares prisimena iš vaikystės. o pievos tokio margumo, kad kvapą užgniaužia. bet va nebeliko senelio su dalgiu šienaujančio, melioracija savo amžių atgyveno, ir "lipa" tyliai miškas ant griūvančio namo slenksčio. kiekvienais metais užvažiuoju pakeliui ir kiekvienais metais neatsistebiu, kaip gamta tvarkosi; atrodo kad lėtai, o iš tikro tai tiesiog kasmet galima matyti kaip greit miškas artėja. man gražu stebėt kaip gamta pati tvarkosi
nu bet mes čia vistiek apie žemdirbystę yra pas mus šiek tiek laisvos pievos, kaip kažkas minėjo, varputis, smilga, na ne visai tokia kokią mėgsta kamanės kadangi sąlygos gan skurdžios, tai pagal mūsų poreikius, neblogai būtų jei tokioj pievoj būtų galima pasiskinti natūralių vaistažolių. Ar realu iš tikro "susinešti" į savo pievą visokius šalpusnius, laukinius raudonuosius dobilus, ramunes ir t.t.?
nu bet mes čia vistiek apie žemdirbystę yra pas mus šiek tiek laisvos pievos, kaip kažkas minėjo, varputis, smilga, na ne visai tokia kokią mėgsta kamanės kadangi sąlygos gan skurdžios, tai pagal mūsų poreikius, neblogai būtų jei tokioj pievoj būtų galima pasiskinti natūralių vaistažolių. Ar realu iš tikro "susinešti" į savo pievą visokius šalpusnius, laukinius raudonuosius dobilus, ramunes ir t.t.?
Kristina
Re: Natūrali pievutė prie namų
tai tuo pačiu ir dalgį jaučiu reik pirkt, o tai būtų gaila samdyt traktorių tokią pievą šienaut. mano seneliai nuo utenos krašto, tai ten žvyrai smėliai, o augmenija įvairi spalvota kvapni. ten jaučiu net jei išsikasiu ką nors- gamtos labai nenuskriausiu. esu iš miško net perkūnropių parsinešus, bet jos labai "nedrąsios", nenyksta, bet ir neplinta, nors atrodo ir tuos "vaikelius" peri. jau galvoju kad neblogai jei dalis pievos žvyrius/smėlis būtų, nes turiu nuojautą, kad tokioj terpėj ant zlasties daugiau visokių gėlių bando išaugti
Kristina
Re: Natūrali pievutė prie namų
Vaikystėje, prieš 50 metų, netoli gimtinės, slėnelyje pavasariais labai gausiai žydėdavo raktažolės pelenėlės. Mes jas vadindavom ašarėlėm. Dabar aš jų niekur nebematau.
Prie Vilniaus buvau aptikęs laukinių saulučių, ne pilnavidurių. Jos man taip patiko, kad išsikasiau ir parsivežiau į kolektyvinį sodą prie Panevėžio. To sodo jau gal 20 metų nebeturiu.
Prie Vilniaus buvau aptikęs laukinių saulučių, ne pilnavidurių. Jos man taip patiko, kad išsikasiau ir parsivežiau į kolektyvinį sodą prie Panevėžio. To sodo jau gal 20 metų nebeturiu.
Re: Natūrali pievutė prie namų
Raktažolė pelenėlė retas augalas ir rodos daugiau aptinkamas Žemaityjoj - teko matyt.
Širvintos