GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Kraustomės čia su "kiaulininkyste". Pasižiūrėkim, kas gaunasi žiemos periodu. Išeina 150 d. po 5 kg = 750 kg pašarų 1 kiaulei O kaip su veislinėm? Joms irgi reikės kažką duoti. Galima pasvajoti, kad miške pačios susiras, bet bijau, kad greitai paklius į medžiotojų rankas - nušaus, kaip šerną ir tiek Reikia labai gerai viską vietoj išdėlioti: kur koks aptvaras bus, kur kokie pašarai augs ir kiek realiai galima padaryti. Kol kas man panašu, kad pora veislinių + pora paprastų yra galimybių riba (dar neaišku ar įkandama pirmais metais). Arba reikia daryti rimtą planą su talkom ir (gal) seminarais.
Čia kol kas tik "žali" pasvarstymai. Norėtųsi išgirsti minčių, kaip užauginti tokius kiekius pašarų ant velėnos.

Taip, gaunasi tokie kiekiai. Grubiai: vienai kiaulei per dieną bent du pašariniai vienetai (vienas pašarinis vienetas- vieno kilogramo miežių maistinę vertė). Kadangi šakniavaisių vertė mažesnė- jų reikia daugiau. Visa tai turi būt vienai kiaulei skirtame plote, pvz. dešimtyje arų. Aptvarai turėtų būt šalia vienas kito (jeigu bus atskiri vasarai ir žiemai), vasarinis kuo drėgnesnėje vietoje ir su geru pavėsiu- nemėgsta kiaulės karščio.
Dabar apie pašarus ant velėnos. Iš tikrųjų reikalingas kiekis pašaro ir net gerokai daugiau yra bet kokioj drėgnoj velėnoj tokiame plote. Tai žolė, šaknys, vabzdžiai ir jų lervos, sliekai, graužikai ir pan. Jeigu kiaulė galėtų visa tai susirinkt- jai visko užtektų ir dar daug liktų. Iš kvadratinio metro jai tereikia gero puskilio valgomų pašarų. Tai nėra daug, bet kadangi visko pasisavint ji negali, o ir gerai kad negali, nes visiškai nualintų ganyklą- reikia sėt ir sodint papildomas kultūras. Paskaičiuokim. Jeigu dešimtyje arų į velėną pasodinsim maišą smulkių bulvių- bus apie du tūkstančiai krūmų, ant kurių tegul užauga po du šimtus gramų gumbų- gaunam jau keturis šimtus kilogramų pašaro žiemai t.y. gerą pusę normos. Jei prisėjam plotelius morkų, burokų, pastarnokų, varnalėšų, pasodinam topinambų- to ir užtenka, knisdamos kiaulės priės dar tiek įvairių šaknelių ir gyvūnėlių. Bet pirmais metais, kol velėna nesuknista, sodint ir sėt bus kiek sudėtinga, užtai vėliau- labai paprasta, tikros velėnos jau ten nebus.
O pirmais metais iš tikrųjų reikėtų nepersistengt- porą veislinių ir porą paprastų. Kadangi pirktų paršelių vistiek negalėsi iš karto paleist į pievas, galima daryt taip: pavasarį įsigytus paršelius laikyt diendaržyje prie tvarto, o ganyklas augint per vasarą. Jei jie jose kiek ir pašeimininkaus- nieko neatsitiks, nes dar bus maži. Rudenį visus suleist į pushektario aptvarą su užaugusiomis kultūromis. O ar jie grįš nakvot į tvartą, ar gyvens aptvare- reikia planuot, kaip patogiau išdėstyt aptvarus. Tik nepamiršt, kad kiaulaitės pavasarį jau paršiuosis ir joms reikės atskirų vietelių lizdams.

Aš tai esamomis sąlygomis daryčiau iš viso paprastai. Paimčiau porą veislinių kiaulaičių ir kuiliuką pavasarį, auginčiau tvarte ir leisčiau laisvai lakstyt po kiemą, o per vasarą ruoščiau aptvarą. Paaugusius galima ten nusivest, kad paknaisiotų. Rudenį pasiganytų sode, į mišką galima nusivest pasivaikščiot- prijaukinti paršai kaip šuniukai sekioja iš paskos. O žiemą galėtų aptvare ganytis, o miegot į tvartą eit. Kitą pavasarį, kai atsivestų paršiukų- jie būtų savarankiški, prisitaikę, tada jau galima spręst, kiek pasilikt auginimui mėsai, o kiek veislei. Nereikėtų taip draskytis iš pat pavasario...

Taip ir darysiu. Patirties dar nėra, o draskymosi pavasarį ir taip per akis

Tai reiškia, kad lašinių teks palaukt? . Tuomet viską daryk labai paprastai, nieko pirkt nereikės, šert gali tuo, kas po ranka, kuo daugiau patiems leist pasirinkt. Žodžiu, pradžioj nėra nei investicijų, nei didelio galvojimo.
Dėl žiemos ganyklų irgi pernelyg nesuk galvos, kiek ko pasodinsi- tiek užteks, tris paršiukus visada rasi kuo dašert. Mano aprašytos pašarų normos skirtos paršams, iš kurių laukiam didesnio prieaugio. O auginant veislei svarbiausia- sveiki gyvuliai, tegul subręsta jie vėliau, bet turi daug gyvybinės energijos. Man irgi nenormaliai atrodo, kai pusės metų amžiaus kiaulės rujoja, o to paties amžiaus vištos deda kiaušinius...

Ir tai reiškia, kad fondas turi surast veislinių paršiukų .

Tai reiškia, kad lašinių teks palaukt?

Užtai bus aukščiausios prabos

Ir tai reiškia, kad fondas turi surast veislinių paršiukų

Nu taip išeina

pavasarį įsigytus paršelius laikyt diendaržyje prie tvarto, o ganyklas augint per vasarą. Jei jie jose kiek ir pašeimininkaus- nieko neatsitiks, nes dar bus maži.

Aš tai kaip tik leisčiau nuo pat pavasario knisti būsimą ganyklą, į kurią sėsim/sodinsim. Jei paršeliai atsirastų kokį balandį, o morkas, burokus, pastarnokus, galima pasėt kad ir birželio pradžioj, tai per du mėnesius jie gal paknistų pakankamai plotelių sėjimui. Bulves gal dar irgi būtų ne per vėlu sodint birželio pradžioj. Tik topinambus reik sugalvot kaip pasodint, gal iš rudens, maži dar bus, visko neišrinks.

Iš kvadratinio metro jai tereikia gero puskilio valgomų pašarų.

tai išeina, kad 10 arų - 500 kg?

Maži paršiukai dar nieko nepriknis- knyslės per menkos.
Geras puskilis- tai daugiau nei puskilis. Bet nereikia labai prisirišt prie skaičių. Tiek reikia, kad kiaulė būtų soti. Prisipažinsiu, man irgi ne visada lengva persiorientuot nuo "visuotinai priimtinų" ir "moksliškai pagrįstų" šėrimo normų prie natūralios, gamtiškos, bet sveikatai naudingos gyvulių mitybos. Pagalvojus logiškai, kuo didesnė kiaulė ir kuo didesnės energijos sąnaudos- tuo daugiau maisto jai turėtų reikėt. Pagal tai sudaromi racionai, skaičiuojami reikalingi v.proteinų, angliavandenių kiekiai ir pan., bet gamta sako, kad viskas yra kiek kitaip... Pvz. natūrali kiaulės (šerno) mityba pati turtingiausia būna rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais. Tuomet organizme vyksta riebalų kaupimas žiemai, energijos sąnaudos nedidelės. O žiemos pradžioj ar vėlyvą rudenį prasideda ruja, žiemą kiaulės būna nėščios, energijos sąnaudos didžiulės (per sniegą sunku vaikščiot, sunku knist įšalusią žemę, daug energijos reikia augint paršiukams gimdoje. Ateina pavasaris: kai kurios kiaulės paršiuojasi jau vasario mėnesį, kitos vėliau. Tuo metu energijos sąnaudos dar padidėja: organizmas turi gaminti pieną paršiukams. Bet realiai maisto gamtoje tuo metu mažiausia, o ir kiaulei nelabai yra laiko knaisiotis. O tradicinėj zootechnikoj tuo metu pašarų maistingumas didinamas iki šešių pašarinių vienetų per dieną (kai šiaip kiaulei- truputų virš dviejų). Tai va...

Vandenų parantėse šernų mityboj pagrindinę dalį visus metus sudaro nendrių, meldų, švendrų šakniastiebiai ir jauni ūgliai, kiti vandens ir pakrančių augalai- į tai irgi reikia atkreipt dėmesį, renkant vietą kiaulėms.
Daugelis pievų augalų, turinčių sultingas šaknis: kiaulpienės, skudučiai, šventagaršvės, varpučiai, sidabražolės, varnalėšos, morkos, garšvos ir pan.- taip pat labai vertingas pašaras ir jo išteklius galima skaičiuot į bendrą reikalingą maisto masę. Žodžiu, jeigu yra drėgnoka pieva su vešlia augmenija, kiek į ją prisėsim, prisodinsim įvairių kultūrų- tiek ir užteks, o neprisodinsim- irgi užteks. Dar pravartu prisimint, kad gyvuliui sveikiau pabadaut, negu persiėst. Kai nėra ką ėst, šernai ir šieną ėda, ir jaunas šakeles.