Na taip, dėl viso to prasmingumo aš ir kurį laiką galvojau. Kad per arogantiškus norus nereiktų išleist daug laiko, pinigų ir po to gailėtis supratus, kad pats noras yra neteisingas.
Tai va ir norėjau kaip tik klaust, ar geriau neverta pradėt žvalgytis į paukščius, kuriems šis regionas yra namai.
O kai įsigilinau į GŽ supratau, kad tie paukščiai bus juokas, nes reikės auginti ir galvijus, ir daržoves, ir visa kitą.
Tikroji (jau vos ne ezoterinė) GŽ paukštininkystė apskritai kogero yra ypač sudėtingas reikalas, nes natūraliai augantys paukščiai yra vikrūs ir turi stiprų išlikimo instinktą. Aš sunkiai įsivaizduoju, kaip tokį laukinį kalakutą, kuris yra bene greičiausias miško paukštis reiktų pagaut skerdimui (jei jis išvis neišskristų kur nors dar iki to laiko). Dėl to žmogus ir pradėjo gyvūnus jaukintis, kad nereiktų visą dieną po miškus jų gainiotis.
Kas liečia pakankamai aukštą maisto kokybę, tai bent jau mano žiniomis svarbiausia, kad organizmas nebūtų priverstinai kryžmintas su kitomis veislėmis (jau nekalbant apie GM) ir augimui turėtų pakankamai natūralias sąlygas - saulė, oras, žemė, vanduo, savaeigiams organizmams - judėjimas. (Čia jau mano asmeninis įsitikinimas ir jo teisingumo/neteisingumo nediskutuosiu. Jei manote kitaip - ant galvos nešoksiu
)
BŪTENT dėl to mano dėmesį ir labai patraukė Ispanijos juodieji. Juos 1500 m. į Europą atsigabeno ispanai ir vykdė selekciją pagal mėsos kokybę ir juodas plunksnas (...
). Europoj taip išpopuliarėjo, kad europiečiai jį išplukdino atgal į Ameriką, kur jis buvo kryžmintas su kita Eastern Wild Turkey. Vėliau, tas juodųjų kalakutų auginimas prislopo, tačiau XXI a., staiga vėl iškilo susidomėjimas, nes šią veislę patogu lauke augint. Kalakutą mėsai augint dėl to ir privalumas, kad užauga didelis ir yra adaptyvus.
(dėl veislės istorijos, tai čia vienas iš šaltinių -
http://www.albc-usa.org/cpl/black.html)
Žinoma jei viską rimtai darom, tai tada reikia aiškintis, iš kur atsirado tie mūsų dabartiniai juodieji. Britas, kurį kalbinu, rašo, kad kalakutus veisia pats. O kalakutais jų giminė užsiima jau nuo 1880 metų. Jei neatsiras rimtų kliučių, bandysiu pas jį nuvažiuot šį pavasarį.
--------------------
Atsiradus konfliktui tarp laukinio ir naminio gyvūno mėsos kokybės:
Man kyla fundamentalus ir, kaip visiškam naujokui, naglas klausimas - ar GŽ misija harmonijoje su gamta užauginti visapusiškai gerą maistą, ar tobulą maistą? Kadangi esam XXI a. ūkininkai, tai turbūt orientuojames ne tik į savo ir savo šeimos skrandį, bet ir kaip padaryt taip, kad ir miestiečiai gautų gero maisto. Na aš gal koks prakeiktas kapitalistas ar net socialistas (nelygu kaip pažiūrėsi), bet man atrodo, kad kiekvienas visuomenėje turim savo profesiją, pareigą, tam kad įneštumėme indelį į bendro "organizmo" egzistavimą.
Vadinasi sau teteriviną dar gali pasigauti, bet mieščionims gali ir nebespėti. O jei ir spėsi, kiek žmonių galės mokėti pusę minimalios algos už gerus kelis gabalus mėsos
Neneigiu, kad galima užauginti tobulą maistą, tačiau ar verta iš kart iškelti GŽ tokią kartelę, pagal kurią ji liks tik graži teorija, idėja. Jei tikslu laikom laukinį gyvūną ir daržovę, tada gal čia nebe ūkininkavimas, o vaisių, daržovių, šaknų rinkimas ir tikroji medžioklė?
Juk iš esmės ir dirbtinis daržovių mulčiavimas yra negerai, mulčas turėtų atsirast natūraliai... Tokių šiaudų ar drožlių gamtoje sunkiai surastumei...
O jei bandom išaugint daržovę ar gyvūną, kuris kokybe turėtų prilygt laukiniui, tai kaip objektyviai palygint tą kokybę?
Tarp kitko toks Weston A. Price pats lygino "civilizuoto" XX a. žmogaus ir įvairių daugiau mažiau izoliuotų genčių, mitybą, fizinę buklę, o ypač kaukolę dantis ir žandinkaulį.
Pačios knygos "Nutrition and Physical Degeneration" dar neskaičiau, bet matyt teks perskaityt. Galima rast čia:
http://gutenberg.net.au/ebooks02/0200251h.html.
Kiek domėjausi, tai jis išskyrė 3 esminius dalykus apie genčių mitybą.
1. Jie valgo visas gyvūną dalis, kurias tik įmanoma valgyt. Na čia kaip ir viskas aiškų, suvalgęs visą teisingai užaugintą gyvūną gausi nesuskaičiuojamą daugybę skirtingų medžiagų. O suvalgęs ferminio gyvūno kepetinis - nesuskaučiuojamą daugybę toksinų?
2. Maistas yra griežtai vietinis. Na čia turbūt aišku - gamta, kai leidi, pati rūpinasi savo vaikais ir maistą parūpiną tokį, koks tinkamiausias specifinei vietai, klimatui ir pan. Gentims, kiek suprantu, naminiai gyvuliai nėra svetimas dalykas?
3. Jis regis atpažino kažkokią tai medžiagą ar komponentą, kuris yra fundamentalus mūsų mitybai, tačiau jau tų laikų civilizuotame maiste jos trūko. Apie tai daug neatsimenu, todėl nenoriu nusišnekėt.
Kai žmogui prasideda trūkti šių dalykų (arba jis pradeda ėst rafinuotą, konservuotą maistą) pirmiausia jo palikuonims prasideda skeleto transformacija, ryškiausia - žandikaulio deformacijos, problemos su dantimis. (pats pirmas organas, kuris tiesiogiai liečiasi su maistu). Pakelkit rankas, kurie nė kartą neturėjo problemų su dantimis. Kiek dabar vaikų jau turi priverstinai tiesinti dantis?
Tai va tokios mintys sukasi galvoj.