Vidurio Rusijos pilkoji
Posted: Fri Jul 31, 2015 12:00 pm
Bitininkų dėmesiui. Padiskutuokim, o gal ką gero ir patarsit.
Lietuvos bitininkystė, patys žinot- šiknoj, lietuviškai sakant. O ypač bičių veislininkystė. Kaip, beje, ir visų kitų gyvūnų veislininkystė ir aplamai žemės ūkis. Pradėjus nuo įvežtinių Kaukazo ir baigiant dabar tarp verslininkų populiariausia Bakfasto bičių rase vietinės bitės galutinai ir sąmoningai išnaikintos. Apie šias pastarąsias (Bakfasto) net kalbėt nesinori- negana to, kad tinkamos tik dideliems laukams (pagrinde rapsų) ir normaliose mūsų eksosistemose badauja, tai dar skleidžia savo genus po visą kraštą, galutinai sugadindamos vietinių bičių populiacijų kraują. Ne bitės čia kaltos, o bitininkai. Ir tie, kurie tai daro sąmoningai, ir tie, kurie nieko apie tai nesupranta. Nuo seno pas mus gyveno vietinės bitės, prisitaikę dirbt miškuose, atsparios puviniams, nebijančios pelių (labai vertinga bičių savybė žiemą), prisitaikę ilgam žiemojimo periodui, tamsios- sugeriančios daugiau saulės šilumos vėsiomis pavasario dienomis ir dėl to darbštesnės. O kadangi miško medaus diastazė aukštesnė, tai ir jų medus buvo visai kitokios kokybės. Dabar gi bitininkai- verslininkai prikūrė nebūtų bičių ligų, susilpnino pačias bites, iš medaus padarė pigų ir nieko nevertą cukraus tirpalą. Negana to, surišo rankas mėgėjams, kurie gal ir norėtų bitininkaut padoriai, bet dėl didelio svetimšalių tranų fono niekaip negali išlaikyt bent kiek geresnių bičių šeimų.
O dabar prie reikalo. Mes pasiruošę investuot į vietinių bičių sugrąžinimą ir normalios bitininkystės, ne atviro plėšikavimo atgaivinimą. Kliūčių čia yra labai daug: Vidurio Rusijos pilkųjų bičių (tai ir yra mūsų vietinės bitės) motinėlių gavimas (galbūt lengviausia užduotis), jų dauginimas, tranų fono didinimas vietinių bičių laikymo vietose. Taigi, kam tai atrodo svarbu ir kas norėtumėt prisidėt? Galima pasakyt ir taip: gamtiško žemdirbio garbės reikalas- griaut dabartinę išsigimusią bitininkystę ir grąžint deramą žmogaus, bičių ir aplinkos santykį.
Lietuvos bitininkystė, patys žinot- šiknoj, lietuviškai sakant. O ypač bičių veislininkystė. Kaip, beje, ir visų kitų gyvūnų veislininkystė ir aplamai žemės ūkis. Pradėjus nuo įvežtinių Kaukazo ir baigiant dabar tarp verslininkų populiariausia Bakfasto bičių rase vietinės bitės galutinai ir sąmoningai išnaikintos. Apie šias pastarąsias (Bakfasto) net kalbėt nesinori- negana to, kad tinkamos tik dideliems laukams (pagrinde rapsų) ir normaliose mūsų eksosistemose badauja, tai dar skleidžia savo genus po visą kraštą, galutinai sugadindamos vietinių bičių populiacijų kraują. Ne bitės čia kaltos, o bitininkai. Ir tie, kurie tai daro sąmoningai, ir tie, kurie nieko apie tai nesupranta. Nuo seno pas mus gyveno vietinės bitės, prisitaikę dirbt miškuose, atsparios puviniams, nebijančios pelių (labai vertinga bičių savybė žiemą), prisitaikę ilgam žiemojimo periodui, tamsios- sugeriančios daugiau saulės šilumos vėsiomis pavasario dienomis ir dėl to darbštesnės. O kadangi miško medaus diastazė aukštesnė, tai ir jų medus buvo visai kitokios kokybės. Dabar gi bitininkai- verslininkai prikūrė nebūtų bičių ligų, susilpnino pačias bites, iš medaus padarė pigų ir nieko nevertą cukraus tirpalą. Negana to, surišo rankas mėgėjams, kurie gal ir norėtų bitininkaut padoriai, bet dėl didelio svetimšalių tranų fono niekaip negali išlaikyt bent kiek geresnių bičių šeimų.
O dabar prie reikalo. Mes pasiruošę investuot į vietinių bičių sugrąžinimą ir normalios bitininkystės, ne atviro plėšikavimo atgaivinimą. Kliūčių čia yra labai daug: Vidurio Rusijos pilkųjų bičių (tai ir yra mūsų vietinės bitės) motinėlių gavimas (galbūt lengviausia užduotis), jų dauginimas, tranų fono didinimas vietinių bičių laikymo vietose. Taigi, kam tai atrodo svarbu ir kas norėtumėt prisidėt? Galima pasakyt ir taip: gamtiško žemdirbio garbės reikalas- griaut dabartinę išsigimusią bitininkystę ir grąžint deramą žmogaus, bičių ir aplinkos santykį.
.