GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Stebint valstybės raidos tendencijas, į akis krenta vienas dalykas – tai įstatymų ir teisės įtaka bei rezultatai visuomenei. Kadaise buvusi pirminė idėja įteisinti, organizuoti ir palengvinti piliečių gyvenimo niuansus, teisinė sistema dabartyje rodosi visai kitu kampu. Tai yra akivaizdu, stebint, kaip traukiasi laisvės praktiškai visose gyvenimo srityse, rezultate viskas sudėtingėja ir komplikuojasi. Kuo tai siejasi su GŽ ir ūkiu apskritai?
Teisinės pinklės taip pat sėkmingai kontroliuoja visą maistinę pramonę, kalbant plačiąja prasme. Tai reiškia, kad GŽ ir jos reikalai nėra nuošalyje. Kaip yra sėkmingai nugesinami įvairūs socialiniai judėjimai, pasiremiant kokiu nors „baudžiaku“ arba tam reikalui sukuriant vieną, taip pat lengvai gali būti tramdomos „maistinės“ alternatyvos.
Turbūt visi esate girdėję VMVT. Jei ne, tai - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Ji užsiima maisto higienos ir gyvūnų gerovės kontrole, ligų analize ir pan. VMVT yra teisiškai įgali paskirti suvaržymus, duoti baudas, vykdyti draudimus ir t.t. Pastarieji vykdomi, kai kažkas „neatitinka normų“. Kalbant GŽ ūkio (korporacijos, stambaus ūkio) aspektu, tos „normos“ gali būti padaromos „už durų“, veikiant interesams. Nenoriu įteigti, kad VMVT veikia tik suinteresuoti žmonės, bet visi puikiai žinome, kad savarankiški, stambūs dariniai valstybėje – tai jos egzistavimo neigimas.
O dabar susiejam – kur matote didžiausius trikdžius GŽ ūkio vystyme? Klausimas gan platus, nuo pačių higieninių, auginimo ir laikymo reikalavimų, baigiant pasiūla, pardavimu ir realizavimu? Arba, jūsų manymu, su kuo galime susidurti ateityje?
Klausimą uždaviau ne „ant oro“ – tai yra mano studijos ir noriu žinoti, link kur reiktų dirbti.

Aš kažkaip stengiuosi net negalvot apie tai. Nežinai kas draudžiama ir darai sau ramiai. Aišku, kad suvaržymų tik daugės ir nėra čia jokių "legalių" išeičių, nei ekonominių, nei politinių. Tačiau visada galima surast trečią kelią. Tačiau, kuo didesni bus suvaržymai iš VMVT ar VMI pusės, tuo paklausesnis bus produktas ir didesnė jo kaina. Atitinkamai ir lengvesnė realiacija. Taigi, lazda turi du galus. Kad tik būtų kam dirbt, nes kuo toliau, tuo labiau visi visko bijo.

Neliečiant GŽ, turbūt aišku, kad didžiausios teisinės reguliavimo sistemos ydos:
1. Stambiųjų įtaka bei jos nulemti teisiniai reguliavimai, žalingi visuomenei, kurios tvarką jie reguliuoja.
2. Teisės aktų painumas, eilinis žmogus sunkiai gali susigaudyti jų gausoje ir kalboje, kuria jie surašyti. Taip neturėtų būti.
Mano supratimu teisinė sistema turėtų būti-aiškiai ir sąžiningai surašytos visuomenės gyvenimo taisyklės, kilusios iš įvairių visuomenės grupių interesų derinimo. Deja, kiek susiduriu (o susiduriu nuolat), dabar tai dažniausiai biurokratų, įtakotų stambiųjų ūkio darinių, interesų išraiška.
Dar ką pastebėjau-ES teisinė sistema nedaug kuo skiriasi nuo TSRS sistemos, gal netgi dar labiau centralizuota. Iš viršaus nuleidžia direktyvą, kuri dažnai visai mums netinka ar nenaudinga. Na, čia ilgai galima diskutuoti.
Dėl GŽ-viskas yra tos pačios sistemos dalis, manau, lygiai tos pačios bėdos.

Jeigu konkrečiai apie vet tarnybą kalbėt, daug tų neatitikimų GŽ požiūriui. Pavardinsiu tik kelis, pirmiausia atėjusius į galvą.
1. Ausų įsagai galvijams, ožkoms ir avims. Kodėl pasirinkta šita gyvūnų grupė visiškai neaišku, nes visiems kitiems gyvūnams rasti kiti atsekamumo ir apskaitos būdai (kaip teigiama veterinarijos, kad tai labai svarbu ) - žirgai, šunys, alpakos, asilai ir t.t. Įsagai kelia nereikalingą stresą gyvūnams, juos dažnai pameta ar net išsiplešia kur nors užsikabinę. Nu ir atrodo baisiai.
2. Reikalavimas skersti skerdykloje, norint parduoti mėsą. Gyvūnus gaudant ir vedant į mašiną, vežant, vėlgi keliamas bereikalingas stresas, kai tuo tarpu skerdžiant vietoje, galima rasti būdus streso išvengti.
3. Gyvūnų gaišimo atveju reikalavimas vežti į utilizavimo vietą Rietave, vietoj to, kad savo darbą atliktų laukinė fauna. Lygiai tas pats reikalavimas medžiotojams užkasti "atliekas". Nukertama svarbi plėšrūnų grandis.
Kol kas tiek

Dar:
Sėklų platinimo ribojimai;
Reikalavimai dėl "netvarkingų, apleistų" teritorijų "sutvarkymo".

Aga, šitas punktas dėl "teritorijų sutvarkymo" man itin patinka. Teoriškai mano sklypas yra mano privati nuosavybė, o daryt ten ką noriu (ar - NEdaryt) - negaliu.

Čia ne visai į temą, ne apie patį ūkį.
Pernai sužinojau su viešojo maitinimo įstaigų problema,jei jie į savo meniu nori įtraukti laukinius valgomus augalus. Dabar egzistuojančiuose įstatymuose (kaip suprantu, čia maisto ir veterinarijos tarnybos sritis) apie tai nieko nėra. Legaliai įstaigoms žoleles gali tiekti tik tam leidimą iš maisto ir veterinarijos tarnybos išsiėmę asmenys. Bet įsigilinus į leidimo reikalavimus, ten kalba eina apie džiovintas arbatines arba prieskonines žoleles. Tiksliau, jei tarkim sulčių baras nori savo sulčių asortimentą papildyti sultimis iš dilgėlių ar garšvų, tai pagal egzistuojančius įstatymus yra kaip ir nelegalu. Gal man ne viskas žinoma, bet pabendravus su maisto ir veterinarijos tarnybos specialistu, susidarė toks vaizdas.

Viešojo maitinimo įstaigos laukinių augalų legaliai negali pirkti iš ūkininko, tik iš žolininko... Bet kodėl aukštąjį biologinį išsilavinimą turintis žmogus negali turėti žolininko statuso?

O kas yra žolininkas pagal popierius? Kaži ar iš viso toks yra? Gal čia koks farmacinį išsilavinimą turintis?
Dar kiek teko susidurti su šia įstaiga, kiekvienas teritorinis padalinys dažnai kitaip traktuoją tą patį teisės aktą. Žodžiu, kaip kam atrodo taip ir būna - leidžia ką nors arba ne:)

O gal tas dilgėle, garšvas ir pan. galima pakišti po prieskoniniais augalais? Juk jie vis tiek patiekale nesudaro pagrindinės masės...

O kodėl nepakišt po daržovėmis? Niekas gi nedraudžia augint dilgėles ir garšvas. Ir niekas nesiaiškins, kad jos rinktos, o ne augintos specialiai.