GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Kilo toks klausimas, kad net nežinau kaip jį suprantamiau pateikt...
Koks turėtų būt žmonių būstas? Tarsi viskas aišku, kiekviena tauta turi savo tradicinius būstus, pritaikytus prie vietos sąlygų, klimato ir pan. Bet štai ką pradėjau galvot po vieno pokalbio ir prisiminęs įvairias patirtis lankantis įvairuose namuose bei vertindamas įvairių tautų tradicinio būsto ryšį su tų tautų mentalitetu.
Štai mes turim lietuvišką senovišką namą. Visi žino kaip jis atrodo, kiekvienam regione išplanavimas šiek tiek skiriasi, bet skirtumai neesminiai. Vakar vienas forumietis pasakė mintį, kad toks namas su tokiu išplanavimu slegia, į jį įeini ir jis tarsi spaudžia, tarsi gniuždo ar kažkaip panašiai. Ir galvoju- dievaži. Kiekvienas kaimo namas turi tokį savo slėgimą. Einam toliau. Kas gyveno tokio tipo namuose, kuriuos dar dabar matom kaimuose ir etnografiniuose muziejuose? Baudžiauninkai, vergai... Sunkus kaimo gyvenimas... Tokie namai, į juos įėjus, iš karto tarsi programuoja, kad čia- sunkus gyvenimas, slogulys kažkoks. Tos žemos lubos, atskiros patalpėlės, kampeliai- užkaboriai ir t.t. Net nežinau kas, bet panagrinėjus pojūčius tokiam name- jaukumo ten nėra. Toliau: dabar dažnai idealizuojama mūsų tautos praeitis, atseit lietuviai bendrąja prasme- laisvi žmonės, jie ten kažkada labai laimingai gyveno ir dar ten visokius gerus dalykus darė. O kada tai buvo? Prieš kiek tūkstančių metų, kas galėtų pasakyt? Tiesiog norisi susiet su jų gyvenamais būstais, nes kai jau gyveno dabartinio ir prieš porą šimtmečių buvusio tipo namuose- tikrai nebuvo nei laisvi, nei laimingi.
Ir mąstom toliau. Iš savo patirties: daug maloniau ir jaukiau jaučiuosi didelėj palapinėj, negu tradiciniam name. Ir ne man vienam taip. Labai gerai jausdavausi Altajaus ayle (praktiškai ta pati jurta). Ir dar toliau: visų senų kultūrų tradiciniai būstai- tai viena patalpa. Kyla pirma nedrąsi išvada: būstas jaukus tada, kai žvilgsniu aprėpi jį visą. Senos kultūros, susikūrusios ne valstybių įtakoje, ugdė laisvus žmones. Galvoju ir nerandu nei vieno laisvos kultūros būsto, kuris būtų suskaidytas į kambarėlius. Būsta didesni ar mažesni, bet visada- viena, žvilgsniu aprėpiama patalpa. Ar nėra čia kartais esminio ryšio tarp būsto konstrukcijos ir žmogaus mentaliteto? Jurtos, tipiai, vigvamai, čiumai, iglu, aylai, jarangos, senovės skandinavų didžiuliai namai iš velėnos- tokios skirtingos tautos, skirtingos, niekada tarpusavyje nebendravusios kultūros, o būstai iš esmės vienodi! Juose gyveno laisvi žmonės, patys priiminėję sprendimus dėl savo gyvenimo. Ir atvirkščiai: visose vergų kultūrose, kurios jau apima visą pasaulį, būstai taip pat iš esmės vienodi. Galima visus būstus suskirstyt į du tipus: laisvų žmonių būstai ir vergų būstai. Tai gal būstas iš tikrųjų mus veikia vienaip ar kitaip ir daro mums tokią įtaką, apie kurią net nenutuokiam, tik nujaučiam (jeigu klausom savęs)?
Kas žinot, ką apie tokius dalykus sako senovės mokslai, kad ir tas pats Feng Shui? Juk turi būt bent kažkokių užuominų. Nors tokie mokslai atsiradę ir tarnauja būtent vergų kultūrai, galbūt juose yra bent kažkokia smulkmenėlė, už kurios būtų galima užsikabint?

Šiaip gal kiekvienos tautos būstai dar ir nuo aplinkos salygų priklauso, ir nuo turėtų technologijų.
Gal reikėtų kiekvienam pasvajoti, koks jam būstas būtų mieliausias.
Dar reikėtų kad ir praktiškas būtų, tik suderint viska netaip paprasta. Manes kaimo trobos visai neslege, ypač jai gyvenimas verda, plius seniau netiek daug laiko ir būdavo turbūt toj troboj. Didele laiko dalį tekdavo praleist lauke darbuojantis,o kai gryžti nuo kojų nusivares rūpi tik iki lovos daeit.

Manes kaimo trobos visai neslege

Čia žodžiai. Kriterijus- laisvės pojūtis, t.y. sugebėjimas kontroliuot savo gyvenimą. Jeigu jis yra- tuomet tikrai neslėgė. Deja, kur tas bent vienas laisvas Lietuvoj, kas matė?

Kriterijus- laisvės pojūtis, t.y. sugebėjimas kontroliuot savo gyvenimą.
Tuomet būstas turi būt išardomas ir perkeliamas kuris nepririštų prie vietos. Laisvas mano požiūriu tik klajoklis, o jai gyveni sėsliai,tai isitrauki į pasaka be galo.
O laisvu pas mus išvis ar įmanoma būt, klausimas ?

Taip, klausimas. Bet tai kam gyvent, jeigu neieškot atsakymo?

Man norisi namo su daug ir dideliais langais.
Pas ponus buvo aukštos lubos. Būtų nieko. tik neekonomiška.

Tipis irgi labai aukštas, ir jurta- ir labai ekonomiška. Būtent, ponai gyveno menėse, o baudžiauninkai- trobose. Ir įdomu kodėl baudžiauninkai nesugalvodavo pasistatyt menės, nors ir mažesnės? Pridarydavo kertelių, užkaborėlių, žemos lubos, žemos durys, įeini į tokį "lietuvišką" namą- iškart jaučiasi: apsigyvenk čia ir būsi baudžiauninkas.

Manau statė pagal galimybes,ponas galėjo sau leist aukšta nama,atskirus pastatus maistui laikyt ir t.t.
O dėl žemų durų tai girdėjau kad tipo į namus įeinant, reik nusilenkt namams. Čia taip statybininkai vienam objekte neseniai sakė,duris idėja lauko, kurios man iki akių buvo.

O kodėl pas ponus nereikėjo nusilenkt?

Čia gal iš tos pačios serijos, kad varguolis į didiką negalėjo pakelt akių? Ne veltui gi taip sugalvota, dabar ir moksliškai pagrįsta: susigūžusi laikysena slopina serotonino gamybą. O mažai serotonino- nepasitikėjimas savimi, nesugebėjimas priimt sprendimų. O nepasitikėjimas savimi = žema socialinė padėtis.
Rezultatas: būstas, kuris skatina žmogų susigūžti ir lankstytis, auklėja kitokį žmogų, nepilnavertį žmogų, nesugebantį priimt sprendimų. Va tai tau...