Vaikai

[Mama Smilga]

Tie, kurie šaiposi iš viešo žindymo, absoliučiai nieko nesupranta apie natūralų ir darnų gyvenimą.

Įsigykit skarų, skraisčių, šalių, pončo - pridengdamos vaikutį, žindome juos bet kur ir bet kada. Aplinkiniai net nesuvokia, kad žindome - daugių daugiausia mano, kad migdome. Net striukė ar švarkelis gelbsti.

[Jovke]

Aš Mei tai nešyklę naudoju, super dalykas, jei reikia ir namus apsitvarkyt, ir vaiką pamaitinti. O dėl to viešumo paklausiau todėl, kad keli žmonės paburbėjo, tai pagalvojau gal negerai darau, nors tikrai jokių nuogybių nesimato žindant. Vadinasi, nereikia į juos kreipti dėmesio.

[dage]

Tikrai ne. Vakar mačiau mama eidama žindė-man gražu:) Dažniausiai nelabai kas ir susigaudo, kad žindai, kol vaikas mažas, kai jau didesnis, tada sudėtingiau - lupą rūbą ir reikalauja, kas jam priklauso:)

[Mama Smilga]

Gerai - tai, kas gerai mamai ir vaikučiui. Rytų šalyse, kuriose moterys į kokonus sukutūliuotos, net vyriškiai, matydami verkiantį kūdikį, paklausia mamos: "tai kodėl gi jūs jo nepažindote?" O pas mus absurdo karalystė. Nuogos bobos ant plakatų per visą dangoraižį, teliko normalūs žmonės net nejungia - ten ištisai mums plikas šiknas rodo, o vat žindyti tai nedrįsk. Negyvenkit pagal jų taisykles.

[lugne]

Tie kas burba, tegul patys pasislėpę valgo ir niekada viešai, pažiūrėsim, kaip pavyks. Bandė ir mane ne kartą sugėdint, ale pasakiau, kad čia mažas vaikas valgo, o ne aš papus demonstruoju, tai patys susigėdo Kuo dažniau viešai matysis, tuo greičiau davatkos apsipras ir nuo to bus visiems tik geriau. Iš viso reiktų kokią viešo žindymo akciją surengt, va gėjai visoki demonstracijas rengia, skriaudžia čia juos matot visi, o vaikų normaliai augint negalima, nepadoru atseit.

[Mama Smilga]

Jaunutė buvau - irgi slapsčiausi visaip, dar gūdus postsovietmetis buvo. Kai statistika Lietuvoje rodė 0% iki metų žindomų vaikų, aš jau antrąjį daugiau nei metus žindžiau. Taigi viskas įmanoma net nepalankioje aplinkoje. O su vėlesniais tapau dvasiškai tvirtesnė - troleibuse prieinu ir išprašau iš vietos, kuri už vairuotojo: "nes man reikia pažindyti kūdikį". Ir stoviu, kol neužleis. Bet ne tam prašausi, kad pasislėptume, o kad vaikas nesiblaškytų ir jokios ciocės utiutiu nedarytų. Savo anūkams tegu daro. Arba eina našlaičių globoti, va kūdikių namai pilni.

[Ineta]

Aš manau, kad egzistuoja tam tikros elgesio taisyklės valgymui. Tos taisyklės labai skiriasi kiekvienoje šeimoje, bet yra panašumų. Pavyzdžiui aš nevalgau tolete. Labai retai ir išimtinai svetainėje. Nevalgau lovoje, bet geriu vandenį. Manau, kad yra tam tikros ribos ir maitinant kūdikį. Aš manau, kad kūdikiai turi būti maitinami ilgiau nei 1 metus. Gal net du ar tris metus. Tokiais atvejais kai kurie suaugę smerkia, kai vaikai nepakantūs ir "išradingais" būdais reikalauja nedelsiant būti pamaitintais. Ypač nesmagu svečių būryje.

Tačiau viena mamytė pasakojo, kad ji namuose maitindavo vaikelį miegamajame arba virtuvėje. Todėl nesmagių situacijų neteko patirti, nes vaikas mamą veda už rankutės į valgymui skirtą patalpą ir neplėšia rūbų nuo mamos visai netikėtu metu.

Daug kas priklauso nuo vidinės kultūros. O ji pas kiekvieną yra skirtinga.

[Mama Smilga]

Ineta, geras pastebėjimas. Nuo trečiojo vaiko jau nebežindydavau sėdėdama, nes net gimdavo sunkiasvoriai - nelengva nulaikyti. Tad svečiuose ar traukiny reikalas išsisprendžia labai paprastai - vaikas paprašo "liūliū niamniam", aplinkiniai aiškiai girdi pirmą žodį ir mikliai suorganizuoja mums poguliuką. O migdomo vaiko juk nieks neis tikrint, čia jau šventa. Taip išvengiame daugelio kvailų komentarų. O kai kuriose situacijose tampa įmanoma vaiką atkalbėti: "čia nėra lovytės, negalim daryti liūliū niamniam". Bet žinot, visgi taikau, kad vaikui būtų gera, o ne kad neduokdie nesusnepatogintų koks dėdė ar ciocė, pamatęs, veikiau, nuspėjęs vykstant žindymą. Aš tuos žmones matau pirmą ir paskutinį kartą ir jų psichologinės problemos - ne mano sritis.

[lugne]

Šeimyninis vaizdelis :
valgom obuolius. Mes atsinešę iš rūsio tik nusiplaunam, nes pelyčių apspjaudyti ir apkakinti ir aptapnoti, o Joriui, kuriam dabar 1,5 metų tėtis uoliai lupa obuolius, kad nepaspringtų žievėm, nors jis jas puikiausiai išspjaudo, jei nesukramto. Tai visada Joris atneša savo luptą obuolį man, išmainyt į normalų arba, jei randa sesės pragraužtą ir padėtą kur, tai būtinai nukniaukia tą ir jo vietoj palieka savo. Tai va, vaikai geriau žino ką ir kaip valgyt.

[MaryteN]

Obuolio žievėje yra fermentų, kurie padeda suvirškinti vidų.