angela » Šeš Kov 10, 2012 9:35 pm
Fainuoliai ,jūs tiek iškapstot .... ( čia tikrai nuoiširdus susižavėjimas )
o dabar truputį nuo temas ....na gal ir nevisai!
Šiek tiek apie apie vaikystę:
Šiandien visokie mokslininkai nustato ką mums valgyt ir ko ne. Skaitom, skaitom, darom išvadas , kažką pasirenkam, kažką atmetam..... pagal ką?
Pateikia viską vitaminų, mineralų lygyje..... vėl kažką atsirenkam ir t.t.
O aš prisimenu vaikystę. Augau dar tais tarybų laikais ir maisto asortimentas buvo ribotas( neskaitant tų, kurie gaudavo po blatu) labai patikdavo rubarbarai ir rūgštynės, aš tauos dalykus valgydavau be cukraus ir visada buvo šventė , kai tik to galėdavau gauti. Mane net taip tėvai viliodavo į gamtą ....pažvejoti. – va... toj pievoj auga rūštynės, ir netoliese apleista sodyba( kur auga rubarbarai)- Varydavau pati pirma!
Atrodytų lyg ir nieko čia tokio, bet aš savo dukrai net su cukrum negaliu to įkišti. Kas čia dabar gaunasi? Skoniai atrofavosi, ar jau aš tokia nustękus buvau, kad man to reikėjo.
Vėl gi, smulkmena... pamirštam.
Kai man trūkdavo kokių tai maisto medžiagų – pati jų susirasdavau. Žaidėm su draugėm kur tai darželį.... o ten tik už tvoros vyšnios auga. Faktas.. visos mes jau medį ir skabom, bet besakabydama aš pamačiau vyšnios sakų... va ir prireikė man jų. Skanūs, lipnūs(lyg kamtoškė)... porą nusilaužei ir gana. Paskui bežaisdama pamačiau begonijų.. taip traukia, gi nusilaužiau porą žiedų ir to pakako.
Iš kur aš vaikas būdama žinojau ką man valgyt?
Gerai rūgštynės ir robarbarai... man tai pasakė. O visa kita? Gal galvojat , kad mane mama mokino kaip sakus , begonijas , klevo , liepų šviežius lapus valgyt. Šiandien dar gyva... o po mišką laksčiau jau nuo vaikystės. Kodėl nesusigundžiau paragaut nuodingų uogų! Jos gi irgi gražios. Iš kur aš žinojau ką man ragaut, ?
Išvada tik viena… kas svarbiausia prarasta
Labai norėčiau tai atgal atgauti
Fainuoliai ,jūs tiek iškapstot .... ( čia tikrai nuoiširdus susižavėjimas )
o dabar truputį nuo temas ....na gal ir nevisai!
Šiek tiek apie apie vaikystę:
Šiandien visokie mokslininkai nustato ką mums valgyt ir ko ne. Skaitom, skaitom, darom išvadas , kažką pasirenkam, kažką atmetam..... pagal ką?
Pateikia viską vitaminų, mineralų lygyje..... vėl kažką atsirenkam ir t.t.
O aš prisimenu vaikystę. Augau dar tais tarybų laikais ir maisto asortimentas buvo ribotas( neskaitant tų, kurie gaudavo po blatu) labai patikdavo rubarbarai ir rūgštynės, aš tauos dalykus valgydavau be cukraus ir visada buvo šventė , kai tik to galėdavau gauti. Mane net taip tėvai viliodavo į gamtą ....pažvejoti. – va... toj pievoj auga rūštynės, ir netoliese apleista sodyba( kur auga rubarbarai)- Varydavau pati pirma!
Atrodytų lyg ir nieko čia tokio, bet aš savo dukrai net su cukrum negaliu to įkišti. Kas čia dabar gaunasi? Skoniai atrofavosi, ar jau aš tokia nustękus buvau, kad man to reikėjo.
Vėl gi, smulkmena... pamirštam.
Kai man trūkdavo kokių tai maisto medžiagų – pati jų susirasdavau. Žaidėm su draugėm kur tai darželį.... o ten tik už tvoros vyšnios auga. Faktas.. visos mes jau medį ir skabom, bet besakabydama aš pamačiau vyšnios sakų... va ir prireikė man jų. Skanūs, lipnūs(lyg kamtoškė)... porą nusilaužei ir gana. Paskui bežaisdama pamačiau begonijų.. taip traukia, gi nusilaužiau porą žiedų ir to pakako.
Iš kur aš vaikas būdama žinojau ką man valgyt?
Gerai rūgštynės ir robarbarai... man tai pasakė. O visa kita? Gal galvojat , kad mane mama mokino kaip sakus , begonijas , klevo , liepų šviežius lapus valgyt. Šiandien dar gyva... o po mišką laksčiau jau nuo vaikystės. Kodėl nesusigundžiau paragaut nuodingų uogų! Jos gi irgi gražios. Iš kur aš žinojau ką man ragaut, ?
Išvada tik viena… kas svarbiausia prarasta
Labai norėčiau tai atgal atgauti