Apie pieną
Posted: Thu Jul 28, 2011 8:17 pm
Pastaruoju metu pasirodo "rimtų argumentų" apie pieno nenaudingumą ir nereikalingumą suaugusio žmogaus organizmui. Neva tai pienas skirtas kūdikiams, o karvės pienas- veršeliui, neva tai pas dalį suaugusių žmonių nėra laktazės (fermento, skaidančio pieno cukrų) ir pan. Paskaitai negalvodamas- lyg ir logiška, pagalvoji, suvedi galus- pasirodo, labai siaurai žvelgia pieno priešai. Kadangi praktika ir protėvių patirtis rodo, kad pienas tiek šviežias, tiek jo produktai suaugusiam žmogui ne tik tinka, bet ir yra labai naudingi, pabandysiu reabilituot šį vieną tobuliausių maisto produktų. Tiesiog nupasakosiu kaip man atrodo, nesiremdamas jokiais šaltiniais (tik tiek, kiek žinau iš "bendro išsilavinimo").
Apie fermentus nekalbėsiu, trumpai būtų taip: fermentai gaminami iš aminorūgščių, jei jų trūksta- trūksta ir fermentų. Todėl mitą apie pieno netinkamumą skleidžia tie, kieno racione nepakeičiamų aminorūgščių trūksta arba sutrikusi žarnyno mikroflora. Rezultate pieno nevirškina. Įgimtas laktazės nebuvimas- retas dalykas.
Dabar apie pieno paskirtį ir veršelius bei žmogelius. Teisybė, karvės pienas skirtas veršeliams. Bet kodėl nuo neatmenamų laikų žmogus jaukino taurus, elnius, ožkas, avis, kupranugarius, jakus ir gėrė jų pieną? Ne tik gėrė, bet daug kur pienas buvo tarp pagrindinių maisto produktų. O jums girdėtas posakis "pienas ir kraujas", skirtas apibūdinti išskirtinai sveiką ir gražų žmogų? Įdomu, kad šis posakis yra ne tik Lietuvoj, bet ir Rusijoj, Mongolijoj, Afrikoj... daugiau nesidomėjau, bet įtariu, kad jis yra beveik visur, kur gyvena gyvuliai. O jis reiškia, kad šie du maisto produktai turi galią užtikrinti sveikatą ir grožį.
Einam toliau. Kadangi apie "priešistorinius laikus" duomenų mažai, tenka pasikliaut rašytiniais šaltiniais. Štai "Gilgamešo epe" Gilgamešo motina vadinama "Buivole Ninsun". Didvyris- buivolės sūnus! Karvių šventumas Indijoj- taip pat rodo, kad kažkada karvė ten buvo gyvybiškai svarbus gyvulys. Faktų daug. Ir, mano manymu, tokie faktai veda mus tolyn, į laikus, kai nebuvo civilizacijos ir žmogus dar nelaikė savęs "socialine būtybe", kaip dabar atrodo kai kuriems veikėjams.
Aš matau šitą reikalą iš biologinės pusės, net tiksliau iš simbiogenetinės. Visi gyvi organizmai gamtoje sudaro simbiozes. Jas matom tarp mikrobų, augalų, gyvūnų, tarp atskirų klasifikacinių grupių ir rūšių, ir kaip tik nori, įvairiausių formų simbiozes. Bet simbiozės nėra paprastas naudingas bendradarbiavimas, simbiozės- tai siekis tapti superorganizmu, tai visų tikrų simbiozių rezultatas. Štai mūsų kūnas- bakterijų simbiozė, kuriai priklauso dar ir grybeliai, kirmėlės ir t.t. Mes- jau superorganizmai. Tokie patys superorganizmai yra visi daugialąsčiai gyvūnai, bet jie irgi jungiasi į simbiozes su kitais organizmais (superorganizmais). Simbiozės neturi pabaigos, galų gale simbiotiniai ryšiai sukuria visos Žemės vientisą organizmą. Mes puikiai suprantam simbiozes tarp gyvūnų ar gyvūnų ir augalų, bet nenorim suprast simbiozių tarp žmogaus ir gyvūnų. O man atrodo, kad naminių gyvulių prijaukinimas- būtent simbiotiniai ryšiai, o ne tai, kas rašoma vadovėliuose. Ir niekas nieko ten negaudė, nejaukino, tiesiog atskiros gyvūnų rūšys artėjo viena prie kitos, rasdamos sau naudą bendravime. Ilgainiui viena prie kitos prisitaikė ir tapo superorganizmu (medžiotojai ir jų šunys, piemenys ir galvijai).
Taigi taurai (vėliau tapę karvėmis) ir žmonės nuo nežinia kada galėjo gyvent kartu. Kokią naudą gavo vieni iš kitų- sunku pasakyt. Panašu, kad jie buvo naudingesni žmonėms, nei žmonės jiems, bet gal buvo ir kitaip. Gal atsakymas yra pas dabartinius "elnių žmones"- Užbaikalės evenkus, kurie su laukiniais elniais bendrauja kaip mes su savo šunimis. Elniai ateina prie dūmų, kad apsigintų nuo uodų ir kai kurie pasilieka pas žmones. Gal dar kas nors- nežinau, bet faktas, kad karvė (jei kalbėt apie mūsų regioną) su žmogumi suaugo į vieną organizmą, jos pienas (kai kur ir kraujas) tapo bedra "nuosavybe", žmogui tobulu maisto produktu, o žmogus karvei- bent jau naudingu kompanjonu, gal gynėju, gal dar kuo nors. Etologo Dolniko nuomone senieji piemenys Afrikoje karvių nemelždavo, žįsdavo. Aišku, dabar šitas ryšys išsigimė...
Tęsiant apie pieno "žalą" suaugusiam" organizmui galima pridurt, kad pieną iš prigimties mėgsta ko ne visi suaugę žinduoliai ir net paukščiai su ropliais. Ir net pačios karvės. Gamta tokių klaidų nedaro- joks gyvulys nevalgo jam netinkančio maisto. O pieną valgo daugelis...
Žodžiu, aš karvės ir žmogaus sąjungą suprantu kaip gamtinį mechanizmą, kaip simbiotinį ryšį ir pieną- kaip pačios gamtos teikiamą tobulą maistą. O iš čia jau karvei ir iki šventumo netoli...
Apie fermentus nekalbėsiu, trumpai būtų taip: fermentai gaminami iš aminorūgščių, jei jų trūksta- trūksta ir fermentų. Todėl mitą apie pieno netinkamumą skleidžia tie, kieno racione nepakeičiamų aminorūgščių trūksta arba sutrikusi žarnyno mikroflora. Rezultate pieno nevirškina. Įgimtas laktazės nebuvimas- retas dalykas.
Dabar apie pieno paskirtį ir veršelius bei žmogelius. Teisybė, karvės pienas skirtas veršeliams. Bet kodėl nuo neatmenamų laikų žmogus jaukino taurus, elnius, ožkas, avis, kupranugarius, jakus ir gėrė jų pieną? Ne tik gėrė, bet daug kur pienas buvo tarp pagrindinių maisto produktų. O jums girdėtas posakis "pienas ir kraujas", skirtas apibūdinti išskirtinai sveiką ir gražų žmogų? Įdomu, kad šis posakis yra ne tik Lietuvoj, bet ir Rusijoj, Mongolijoj, Afrikoj... daugiau nesidomėjau, bet įtariu, kad jis yra beveik visur, kur gyvena gyvuliai. O jis reiškia, kad šie du maisto produktai turi galią užtikrinti sveikatą ir grožį.
Einam toliau. Kadangi apie "priešistorinius laikus" duomenų mažai, tenka pasikliaut rašytiniais šaltiniais. Štai "Gilgamešo epe" Gilgamešo motina vadinama "Buivole Ninsun". Didvyris- buivolės sūnus! Karvių šventumas Indijoj- taip pat rodo, kad kažkada karvė ten buvo gyvybiškai svarbus gyvulys. Faktų daug. Ir, mano manymu, tokie faktai veda mus tolyn, į laikus, kai nebuvo civilizacijos ir žmogus dar nelaikė savęs "socialine būtybe", kaip dabar atrodo kai kuriems veikėjams.
Aš matau šitą reikalą iš biologinės pusės, net tiksliau iš simbiogenetinės. Visi gyvi organizmai gamtoje sudaro simbiozes. Jas matom tarp mikrobų, augalų, gyvūnų, tarp atskirų klasifikacinių grupių ir rūšių, ir kaip tik nori, įvairiausių formų simbiozes. Bet simbiozės nėra paprastas naudingas bendradarbiavimas, simbiozės- tai siekis tapti superorganizmu, tai visų tikrų simbiozių rezultatas. Štai mūsų kūnas- bakterijų simbiozė, kuriai priklauso dar ir grybeliai, kirmėlės ir t.t. Mes- jau superorganizmai. Tokie patys superorganizmai yra visi daugialąsčiai gyvūnai, bet jie irgi jungiasi į simbiozes su kitais organizmais (superorganizmais). Simbiozės neturi pabaigos, galų gale simbiotiniai ryšiai sukuria visos Žemės vientisą organizmą. Mes puikiai suprantam simbiozes tarp gyvūnų ar gyvūnų ir augalų, bet nenorim suprast simbiozių tarp žmogaus ir gyvūnų. O man atrodo, kad naminių gyvulių prijaukinimas- būtent simbiotiniai ryšiai, o ne tai, kas rašoma vadovėliuose. Ir niekas nieko ten negaudė, nejaukino, tiesiog atskiros gyvūnų rūšys artėjo viena prie kitos, rasdamos sau naudą bendravime. Ilgainiui viena prie kitos prisitaikė ir tapo superorganizmu (medžiotojai ir jų šunys, piemenys ir galvijai).
Taigi taurai (vėliau tapę karvėmis) ir žmonės nuo nežinia kada galėjo gyvent kartu. Kokią naudą gavo vieni iš kitų- sunku pasakyt. Panašu, kad jie buvo naudingesni žmonėms, nei žmonės jiems, bet gal buvo ir kitaip. Gal atsakymas yra pas dabartinius "elnių žmones"- Užbaikalės evenkus, kurie su laukiniais elniais bendrauja kaip mes su savo šunimis. Elniai ateina prie dūmų, kad apsigintų nuo uodų ir kai kurie pasilieka pas žmones. Gal dar kas nors- nežinau, bet faktas, kad karvė (jei kalbėt apie mūsų regioną) su žmogumi suaugo į vieną organizmą, jos pienas (kai kur ir kraujas) tapo bedra "nuosavybe", žmogui tobulu maisto produktu, o žmogus karvei- bent jau naudingu kompanjonu, gal gynėju, gal dar kuo nors. Etologo Dolniko nuomone senieji piemenys Afrikoje karvių nemelždavo, žįsdavo. Aišku, dabar šitas ryšys išsigimė...
Tęsiant apie pieno "žalą" suaugusiam" organizmui galima pridurt, kad pieną iš prigimties mėgsta ko ne visi suaugę žinduoliai ir net paukščiai su ropliais. Ir net pačios karvės. Gamta tokių klaidų nedaro- joks gyvulys nevalgo jam netinkančio maisto. O pieną valgo daugelis...
Žodžiu, aš karvės ir žmogaus sąjungą suprantu kaip gamtinį mechanizmą, kaip simbiotinį ryšį ir pieną- kaip pačios gamtos teikiamą tobulą maistą. O iš čia jau karvei ir iki šventumo netoli...