GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Kaip jau rašiau, pas mus gyvena 4 veislių vištos. Na, viena jau tik sąlyginė, neliko gaidžių... Jeigu pavyks su specų pagalba atkurt, tai pavyks. Veislės nuo didžiausių - Maskvos kovotojai gaidžiai virš 5 kg iki mažiausių - Altajaus bantaminės sveria ne daugiau 500 g. Veislės atrinktos pagal atsparumą šalčiui ir savarankiškumą. Nemėgtsu pernelyg "naminių" ir lepių paukščių. Taip pat vienas iš prioritetų - geras skraidymas. Iš laikomų veislių geriausiai skraido altajietės, skrendančios nelabai atskirsi nuo balandžio, kyla aukštai, tupi ant aukšto ąžuolo viršūnės, jei tik turi noro, arba ant namo stogo. Antroj vietoj Pavlovės. Irgi gerai skraido, bet taip aukštai netupinėja. Kovotojai neskraido visai, nes sunkūs ir sparnai trumpi. Bet man jie patinka dėl savo "vištiškumo". Tikresnės vištos nemačiau. Kojos galingos, kapsto bile kur ir bile ką, viščiukus vedžioja atsakančiai, niekas artyn neprieis. Višta drąsiai puola didelį šunį, jeigu tas prieina per arti lesyklos. Labai aiški hierarchija, ypač aktyviuoju metu. Pirmiausia lesa "viršininkė", po to visos kitos, irgi pagal eilę. Be eilės prie bliūdo negalima, skaudžiai baudžia. Bet be reikalo kitų paukščių neskriaudžia nei gaidžiai, nei vištos. Mažų vištukių irgi neliečia, nors hierarchija galioja ir joms. Praeitą vasarą viena pati išsivadavo iš lapės, parėjo apie 100 metrų iki namų, žiauriai sužeista, visa kruvina su dviem skylėm nugaroj, oras švokštė per skyles kvėpuojant. Nieko, išgijo. Kitą prieš kelias dienas pastvėrė vištvanagis. Pamačiau, atgyniau. Višta atsilėlė, pasipurtė ir nuėjo lest- jokio streso, tarsi nieko nebuvo. Tik sprandas nupeštas. Žodžiu, fantastika.

Nu bet ir gyvybingos pas tave. Matai, ką reiškia natūralus laikymas ir gamtinė mityba. Daba prisiminiau, kad man taip žąsį - mamą lapė apkramtė, odą su plunksnom iki mėsos nuplėšė kažkur pažasty, sparną atkėlus, matės, kaip raumenys juda, o ši irgi kaip niekur nieko toliau gyvavo.

Ir veislė, ne tik laikymas. Tiesą sakant, iki veislės ten dar tolokai, bet bandau kažką padaryt, kiek įmanoma. Trūksta "materijolo"...

Viena labai didelė šios veislės vertybė - kiaušinių skonis. Stipresnis, išraiškingesnis už kitų iki šiol ragautų vištų kiaušinių. O save galiu laikyt beveik jau ekspertu kiaušinių skoniuose, nes valgau juo žalius, daug ir įvairių, stengiuosi išbandyt kuo įvairesnius. Žinoma, tas skonis geriausias būna vasarą, žiemą tai visi panašūs. O vasarą ir mityba daug ką reiškia.
Dar anksčiau buvo minčių laikyt daugiau vištų, kad kiaušinių būtų ir pardavimui. Dabar jau linkstu į kitą pusę: parduot už kokį litą tokio lygio maistą - griekas. Yra gi augintojų pilna, pardavinėjančių "kaimiškus" kiaušinius" - va tuos tegul ir perka. O šitiems nėra kainos. O daug ir "neprigaminsi": kuo daugiau vištų, tuo prastesnė mitybinė bazė, tuo prastesnė kiaušinių kokybė. Prišersi grūdais- gausis "kaimiški" kiaušiniai, kokių pilna pas "ekologus", toks variantas nedomina.

Tai kurių skaniausi kiaušiniai? Juk keletą veislių aprašei.

Maskviečių be konkurencijos. Dar Altajukų neragavau, bet dar vasarą visus perinsiu, tai vėl neteks paragaut.

Jaučiu, altajukai gali dėt skanesnius, vien dėl mažo dėslumo ir didesnio sausų medžiagų kiekio, būdingo visoms bantamėms.

Mūsų pirmos vištytės buvo bentaminės, bet tos iš turgaus. Pačios mažos, skraiduolės, puikios mamos, ir gaidukai maži, spalvingi. Kiaušinukai maži. Deja, nepamenu skonio...

Jau pasiilgau mažų vištukų... Vasarą tai jau keikiausi, kiek vargo su jais: kiaušinį trupink, žolę pjaustyk, amžinai alkani. O dabar, kai niekas necypsi- nyku kažkaip...

Tai čia su inkubatoriniais "žaidei", kai jau pereisi ant "natūralių", jokio vargo nebus. Bent jau aš nelabai supratau, nei kaip perėjo, nei kaip augino - višta pati susitvarkė.