GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Tuo metu, kai viskas keitėsi (santvarka, įprastas gyvenimas), keitėsi ir mūsų gyvenimas - kūrėme šeimą, savarankišką gyvavimą sodyboje... Laukėmės pirmagimio, ir negalėjome susitaikyti su ta mintimi, kad gimęs jis pirmiausiai įkvėps miesto smogo. Draugai vėliau klausė: kaime kūrėtės ar iš bėdos, ar iš idėjos? Iš pašaukimo. Tiek daug buvo mums reikšmingų dalykų, kurių nėra mieste, o kai atsikraustėme - atsivėrė dar daugiau. Vyras kartą sako: mieste žmonėms depresija, nes jie nemato gamtos vyksmų: ir žiemą, ir vasarą - tas pats asfaltas, ta pati varna...

Sodinome daržus, didinome prūdelį, veisėme gyvūnus - viską po truputį: šuo, katė, gaidys su višta, ožkelė. Būtent aš prašiau ožkos - bijojau, kad karvė mane nuspaus. Po metų - kitų jau viščiukų pulkelis, karvė, žąsiukai, triušeliai... Dabar matome, kad buvo labai teisinga plėstis palaipsniui - nepatrūkome ir negrįžome į miesto kalėjimą, kaip kartais nutinka. Šiuo metu gyvulių nelaikome, nes laukia susijungimas su vaikų šeima, ir vėl pradėsime...

Ką pradėsit? Naują ūkį?

Na taip. Nauji žmogučiai beldžiasi (jau anūkai), naujos šeimos naujas gyvenimas, naujas mano (močiutės) statusas - ir naujas ūkis.

Laimei, jauna šeima gerbia mano patirtį, dar pakišiu porą tavo knygų, jei stipriai spardysis...

Tai kad mano tik viena yra...

Iki persikėlimo tikrai antra suspės gimt. Gal anksčiau už anūką

Ir lauksiu tavo patarimų, kokią rinktis vištų veislę, kai jau matysiu, kokios joms bus sąlygos.

Ta antra tai nežinau... Man jinai patinka, bet daug kam bus toks šioks toks sukrėtimas gal...

Labai gerai. Mano jaunimui reikia sukrėtimų. Ne vien gi jie man sukrėtimus turi daryt, kai iš studijų atlėkę ima sodą šienaut arba lapus jame grėbstyt.

Tavo jaunimui tai patiks, beveik garantuoju.