Uždaro ciklo sodas

[saulius]

Taip pilotažas čia tikrai aukštasis, nėra taip paprasta net teoriškai viską numatyt.
Viršutinis aukštas: kriaušės, trešnės. Žemiau: obelys, vyšnios, šermukšniai, slyvos, lazdynai. Dar žemiau uogakrūmiai: avietės, serbentai, agrastai. Vynuogės ant medžių.
Jei tik susodinsim mišką be tvarkos ir krūmus po medžiais- nieko neišeis. Manau, kad geriausia būtų amfiteatro principu: šiaurinėj pusės aukščiausi augalai ir į pietus žemėja. Taip visiems užteks šviesos. Jei ant šlaito- dar geriau būtų. Jei yra kokia natūrali užuovėja (miškas pvz.)- vėl kitaip galima sodint. Jei obelys ir kriaušės aukštos- galima žemesnių medžių vainikus komponuot taip, kad jie išsitektų iki aukštesnio medžio lajos apačios. Čia jau reikia veisles parinkt, suderint. Obuolį rast bus sunku, reikia numatyt priėjimus prie medžių ir gal net kopėčias stacionarias įrengt kur reikia. Buvo kalba apie sodą vienai šeimai, aš irgi auginu tokį nedidelį- tai kiek gi tų obelų reikia? Trijų per akis, ir poros gerų kriaušių. Ne taip jau daug gaunasi visko, kad neitų suderint. Aš dar ir šiaip medžių įmaišau dėl įvairovės, kaip nors jau rasiu tuos obuolius (tiksliau kriaušes, nes obuolių beveik nevalgau ir neauginu).
Na taip, kad išaugint daugiau biomasės, reikia daugiau ir įdėt. bet jei duodam gerą startą- jau įdedam ilgam laikui, o gamtoj, kaip žinia, pridėtinė vertė vistiek kuriasi (pvz. stepėj ar pievoj humusingas sluoksnis auga gan greitai, miške lėčiau, bet irgi auga, o jei ir neauga, kaip tropikuose- biomasė vistiek nemažėja). Be abejo, pridėtinė dalis nebus labai matoma, bet mes galim pradčiai duot gerą kiekį inertiškos organikos, kuri aprūpins ilgalaikį efektą. O gamtoje stebuklingų derlių nėra todėl, kad ten veikia limituojantis faktorius, neleidžiantis įsigalėti kažkurioms kelioms rūšims. Sode mes tą faktorių valdom, įvairovę taip pat valdom, konkurenciją dėl šviesos- taip pat valdom, mikorizes galim sukurt priverstinai. galima ir paformuot kažkiek, jei jau reikalas yra. Tokiu būdu gaunam medienos, kurią grąžinam į apyvartą. Čia kaip pinigai: visos medžiagos turi dalyvaut apyvartoj. Ir kuo ta apyvarta intensyvesnė- tuo daugiau pelno, t.y. masės (ir vaisių) prieaugio gausim.

[Laimis Žmuida]

Kiekvienas augalas gyvena taip, kad po savęs palieka daugiau nei prieš jam augant buvo. Augalas paima 90 ar kiek procentų medžiagų iš oro. Taigi sklypo biomasė auginant natūraliai tik gerėja ir gerėja. Todėl, jeigu kažką auginame, vartojame ir neišeiname iš sklypo, nieko neišnešame, tai biomasė negali mažėti, o tik didėti. Tiesiog reikia tame pačiame sklype kur paėmei, ten ir atiduoti. Taigi su prieaugiu viskas tvarkoje ūkininkaujant gamtiškai.

Užduotis yra tik tokia, kad reikia padaryti ne biomasės prieaugį, o tam tikrą biomasės prieaugį. T.y. mūsų nedomina, kad priauga lapų ar žolės ir labai domina, kad priauga obuolių ir kriaušių. Todėl mes turime rūpintis ne biomasės prieaugiu, o kaip konvertuoti žolę į obuolius arba lapus į morkas. Kad tai padaroma, mes gerai žinome. Paėmei lapus, numulčiavai, gavai morkų derlių. Suvalgei kopūstą, kuris augo ant žolinio mulčio, pakakojai po medžiu ir štai obuoliai auga - žolė konvertuota į obuolį. Atitinkamai pamanevravus galima daugiau organikos "nešti" iš daržo į sodą arba atvirkščiai ir gauti viename arba kitame daugiau produkcijos. Arba galima iš pievos vis imti žolę, bet vis gražinti jai biomasės kita forma. Taigi, tai padaroma. Belieka išsiaiškinti KAIP tai padaryti, t.y. kur kokias medžiagas pernešti ir kokią vietą pastimuliuoti. Nes medžiagų tai pakanka, tik reikia tinkamose vietose jas sudėti.

Man štai nepatinka ta vieta, kad po žirnių, kuriuos aš nuėmiau rugpjūtį iki gruodžio, t.y. tris mėnesius ten gulėjo mulčias ir joks augalas neaugo. Augalas neaugo, reiškia visus tuos tris mėnesius nesigamino pridėtinė vertė. Niekas neėmė iš oro ir nedarė biomasės prieaugio. Tai va šitą vietą aš norėčiau užkišti sideratais (ar gal ne tą žodį vartoju? gal antsėlis?) ir gauti papildomo mulčio. Jei aš gausiu papildomo mulčio, tai man nereikės šienauti mano pievų. Žodžiu daržas šiek tiek pasistimuliuotų pats ir neimčiau iš pievos.

Dabar jei nori gauti didesnius derlius, tai įmanoma. Reikia tik daugiau žolės konvertuoti į vaisius ar daržoves. Atimti iš pievos Ir paintensyvinti vaismedžius ar daržą. Atimti iš pievos nereikia bijoti, nes juk jei nieko neišnešame iš sklypo, tai juk žolei grįš viskas tik kita forma.

Taigi teoriškai viskas įmanoma. Belieka dėlioti ir džiaugtis.

Tiesa, supratimo dėlei reikia viską perkalbėti iš kitos pusės. Kaip gi būtų, jei darytume atvirkščiai? Jei augintume ne gamtinės žemdirbystės principais, o tradicinės, tai biomasės prieaugis nesigauna. Augalas pridėtinę vertę sukuria tik augdamas gamtiškai. Jis paima iš oro ir užkonservuoja dirvoje. Negamtiškai augantis augalas paima iš oro pridėtinę vertę, bet jo neužkonservuoja, nes iš dirvos yra daugiau išmetama į orą, nei augalas pagavo. Todėl pridėtinė vertė, humusas tradicinėje žemdirbystėje tik mažėja.

Taigi, jeigu paimsime tos pačios kokybės žemę ir auginsime pagal tradicinės žemdirbystės metodus uždarame cikle biomasės sklype mažės, o gamtinės žemdirbystės - didės. O derliaus galima užauginti tiek, kiek yra biomasės. Pirmais metais tiek pat tradicinėj ir gamtinėj, kitais metais vis į naudą GŽ pusei. Tiesa, pirmaisiais metais tradicinė žemdirbystė gali sukčiauti. Ji gali gauti didesnį derlių dirvožemio biomasės sąskaita. Vaisių gaus daugiau, nes konvertuos dirvožemį į juos. O kitais metais nebus ką konvertuot, štai ir pasaka baigta.

[saulius]

Ir dar labai svarbu kaip pradėsi. Aš tokią uždaro ciklo idėją turėjau seniai, sukaupiau nemažai teorinių žinių, bet vistiek padariau klaidų... Pirma: sodo pradžia, tie pirmieji sodinukai, kuriuos pasodinsime, turi būti lyg "užkratas" esamoj ekosistemoj, lyg naujos sistemos branduolys. Įsivaizduokim: mes įterpiam pvz. į pievą visiškai tam neprisitaikiusius ir nekonkurencingus augalus, jie patiria stiprų "šeimininkų" spaudimą. Ir cheminį, ir mikrobiologinį, ir net makrobiologinį (kai šią žiemą žvėrys nuėdė didžiąją dalį kriaušių man ). Čia išlenda būtinybė palaikyt vieną iš pagrindinių evoliucijos mechanizmų- kooperaciją. Pirmiausia mes turim sukurt stiprią "chebrą", kuri ne tik atsilaikytų prieš šeimininkus, bet ir diktuotų savo sąlygas. Šis dėsnis veikia visur vienodai- tiek augalų pasaulyje, tiek žmonių visuomenėje. Jeigu planuojam sodą įveist pvz. keliasdešimties arų plote, nebūtina ir visiškai netikslinga sodinti iš karto visame plote, būtent į tas vietas, kur medžiai ar krūmai pagal mūsų planą turės augti ateityje. Na, nebent turim tiek resursų, kad galim įsigyt iš karto visus reikiamus sodmenis... Bet ir tai aš netikiu, kad kas nors pavyktų. Yra skirtumas kur mažas medelis ir kur didelis medis (čia konkurencingumo prasme). Pradžiai mums reikalingas branduolys ir jis turi būti kuo stipresnis. Tai protingai tankus, gerai suplanuotas mums reikalingų medžių sąžalynas. Nereikia sodo medžių ar krūmų įsivaizduot kaip kažkokių individualybių ir ieškot su kiekvienu atskiros kalbos. Mes juk kuriam SISTEMĄ, tai ir įsivaizduokim sodą kaip visumą, kintančią visumą. Tai va, susodinam ką ten mums reikia į vieną stiprų branduolį, dideliais užaugančius medžius, jei nesiruošiam jų formuot, geriau į pastovias augimo vietas, o jei auginsim žemus- visiškai nesvarbu. Uogakrūmius ir kitus augalus, kurie lengvai dauginasi atlankomis ar šakniastiebiais sodiname nepriklausomai nuo to kur jiems skirta augt ateityje. Juk yra skirtumas, ar serbetas augs šalia dviejų metų obels, ar po trisdešimties metų obelimi. Pradžiai mums svarbu, kad tas branduolys atsilaikytų prieš esamos sistemos įtaką ir pradėtų įvedinėt savas taisykles. Jei obelų numatome auginti dvidešimt, tai pradžioj sodinkim tik tiek, kad, išlaikant tinkamus atstumus tarp jų, neliktų vietos ir galimybių įsigalėti pvz. pievos bendrijai. Kaip ne kaip, sodindami sodą, mes kuriame mišką, tai tegul pradžioj ten būna labai mažas, bet jau miškas, o ne keli medžiai pievoje. Vėliau, augant medžiams ir krūmams, palaipsniui "vedame" krūmus iš tamsėjančių pomedžių į šviesesnes vietas atlankomis. Tokiu būdu mūsų miškas plečiasi, į "atkovotas" vietas galima sodinti kitus medžius. Procesas ilgas, gal net niekada nesibaigiantis, bet tuo ir žavus- niekada nenusibos. Ir toks kintantis- keliaujantis sodas, nors visą laiką bus kūrybos fazėje- derės kaip visi normalūs sodai.

[vytautasst]

Pas mane amfiteatras į šiaurės rytus. Dabar susodinau kas 8 ar 9 metrai obelis, slyvas, vyšnias. Kaip siūlytumėte - ar jas tankinti (dar galėčiau) ar palaukti ir sodinti į tarpus vėliau ?
Man pačiam atrodo, kad dabar neverta liesti. Tegul paauga, tada žiūrėti kuo pildyti tarpus

[saulius]

Ne, obelų tankint nereikia, reikia tarpus pildyt. Nelaukiant kol paaugs, dabar pat.

[Varovas]

Įdėmiai dar kartą perskaičiau visą temą : teoriškai - arklys, praktiškai - nesikelia . Kas liečia principinę schemą : sodui -viskas ok, bet daržas į čia jau ir nebe įsipaišo... . Daržui paprasčiausia ir mažiausiai darbo sąnaudų - pūdiminės lysvės. Sakysit, kad jas užpildyti reikia - be abejonės , bet takeliai šianaujami, smulkių šakelių krūvos, pievutė pasisėdėjimui šienaujama ir visa tai keliauja į APRĖMINTAS lysves. Sklypo biomasė ne mažėja, vaismedžiai ir vaiskrūmiai daro ką nori, netrūkdydami daržovėm , žodžiu, pilna idilija . Kasti niekur nereikia, ravėti niekur nereikia, žaliosios masės iš kaimynų kaulyt nereikia. Norit vaismedžius formuot - prašom, formuot nenorit - obelis sodinat 10x10, kriaušes (jų vainikas siauresnis) 8x8, slyvas, vyšnias 6x6. Kol medeliai jauni - visur, kur šviesu avietės, gervuogės, serbentai, agrastai, putinai ir t.t. Medeliai ūgtelėjo - ant jų vynuoges sukabinot, pupeles, pas mane ir agurkai iš pietinės pusės puikiai obely jaučias Dar prikaišiojot kur sugalvojot vaistinių ir prieskoninių augaliukų , peržegnojot ir nuėjot ilsėtis. Va taip atrodo praktiškai....

[saulius]

O apie daržą mes ir nekalbam . "Uždaro ciklo SODAS". Braškės dar čia telpa, pastarnokai kokie irgi laisvai, va šiandien radau pilna pridygusių savaime, pomidorus tuoj išmokysim pasisėt- ir viskas turbūt.
Man dabar iškilo kausimas: kaip pablogint dirvą, braškių neturiu kur kišt. Padariau pernai rudenį bandymuką: kelis daigus pasodinau ten, kur nei žolė neauga- braškės (uogos) dabar kur kas didesnės nei lysvėse. Patys augalai, aišku smulkesni, užuomazgų mažiau, bet lapų spalva sodriai žalia, azoto reiškiasi užtenka, drėgmės irgi kažkaip užtenka, nors ten žvyras, įkaistantis dieną kaip pečius, bet man reikia ankstyvumo, didelio cukraus kiekio ir stipraus braškių kvapo, lysvėj, matau, neišlaušiu...

[Varovas]

daržas gavosi tik tarp kitko . Su dirvos pabloginimu - blogai... Mulčiuojant ji automatiškai gerėja. Tos braškės, Sauliau, kur kelis daigiukus iš Tavęs parsivežiau visai pablūdo : didesnės už degtukų dėžutę, labai gražios , o skonis.... kaip ir jokio . Čia , matyt, reiks su veislėm pasižaist : kuo senesnė - tuo geriau. Radau kaip palikimą nuo ankstesnių sklypo šeimininkų kažkokių puslaukinių pievoj. Persodinau, pjuvenom užpyliau ir ... "vua la": uogos nėra labai didelės, bet labai saldžios ir aromatingos.

[saulius]

O tai ką, jau sunoko pas tave braškės? Nejuokauk taip žiauriai... Skonis jų iš tikrųjų prastas ir pas mane, bet kai ėmiau daigus- buvo žiauriai didelės ir skanios. Augo prie tvarto, buvusio kiaulių aptvaro vietoje. Čia ir bus šuo pakastas- matyt ta veislė reikalauja didesnės dozės azoto ar dar kokio velnio, bet intensyviai auginant turėtų būt gera. Aš kaime jų neturiu, o mieste neturiu kuo mulčiuot per daug, tai jos nusialina ir gauna galą- savižudės.

[saulius]

Braškes uždaro ciklo sode reikėtų ne kultūrint, o "laukinint". Čia geriausia medžiaga- savaiminukai iš pievų. Arba sėt tiesiog į lauką daug sėklų ir atrinkinėt paskui pagal derėjimą, skonį ir t.t. Nejudint, nepersodinėt, duot natūraliai pasireikšt. Ir dar labiau reikėtų kreipt dėmesį į kaimyninius augalus: jei negalim užtikrint subalansuotos mitybos mulčiu, teks pasikliaut augalų tarpusavio simbiozėmis ir, galbūt, mikorizėmis. Apžiūrinėdamas braškių šaknis pievoje nustebau: nors ten ir labai sausa- šaknys visiškai negiliai ir ne tokios galingos, kokių galima tikėtis tokiomis sąlygomis... Kažkas jas maitina, maniau, kad tai dėl tam tikrų augalų tarpusavio ryšių, persodinau kelis krūmelius į skurdesnę ir visiškai kitokią bendriją- auga ne blogiau. Būtų panašu, kad grybas sėdi ant šaknų, bet mikorizės plika akimi nematyt. Va ir bandau aiškintis toliau... O kultūrinėj lysvėj- prastesnės. Derlingam priemoly- augimas stiprus, lapai stambūs, skonio nėra. Smėly- skonis pusė velnio, bet augimo visiškai nėra... Bandysiu dar persėt sėklas anksčiausiai sunokusių į įvairias vietas, gal išlys kokie galai... jei bus ryškūs vystymosi skirtumai.