GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Kiek forume kalbama apie pomidorus, tai dažniausiai minimi lauko pomidorai. Kad sėkmingai užaugtų lauke, reikia rinktis ankstyvesnių veislių pomidorus (ko trumpesnė vegetacija, to geriau). Smulkieji, vadinamieji vynuoginiai pomidorai paprastai būna atsparesni fitoftorai, gero skonio, anksti dera.

Pas mane šiltnamyke vyšniniai sekmingai pasisejo ir kitą sezoną užaugo

o ar kas nors bandė tiesiai lauke dirvon sėti pomidorus, kurie išdygo ir davė derliaus? suprantu kad šiltnamykas yra lauke, bet nesiskaito.

Aš sėjau. Derlius būna rugpjūtį. Vėlokai, bet... juk jokio vargo su daigais.

tada būtinai pabandysiu ir lauke pasėti, šiais metais kaip niekad daug turiu įvairiausių veislių, aišku užsienietiškų, daugelis skirtų laukui. Ir kaip žiūriu kalbate apie pomidorų (ir kitų augalų) prisitaikymą prie vietinių, daržo klimatinių geografinių sąlygų, ir sekanti karta turėtų būti stipresnė. Aš tokį teiginį skėliau vienam medelyno savininkui, kai rinkausi šilauoges, kad geriau imti lietuvos klimatą pažinusias (čia daugintas), nesvarbu kad užsienietiškos veislės, tačiau labiau bus prisitaikiusios, nei vežtas tiesiai iš olandiško šiltnamio, o jis mane kaip į priedurnę pažiūrėjo ir paaiškino kad : Genetinis atsparumas atsiranda per šimtmečius – logiška rinkti senų šimtamečių medžių sėklas Lietuvoje ir jas sėti. o šilauogės Lietuvoje pradėtos kultyvuoti 1975-1985 m. Lepesnės (olandiškos) negali būti, o sveikesnės dėl patirties ir taikomų mokslo pasiekimų ir pažangių technologijų – gali.

Taigi gal būtų galima biški plačiau kuo pagrįsta teorija, kad augalas įgauna naujų sąvybių jau antroje ar trečioje kartoje?

Čia kažkur yra parašyta apie pomidorų grūdinimą, rusų specialistų darytus bandymus ir šalčiui atsparių pomidorų išvedimą. Ne teorija tai, o praktika. Čia net nežinia ar reikia sakyt, kad atsiranda naujos savybės, gali būt, kad "prisimenamos" senos. Augalai- labai seni organizmai, jų genetika labai sudėtinga, daug sudėtingesnė nei pvz. žmogaus. Per jų egzistavimo laiką Žemės klimatas daug kartų keitėsi, jiems teko iškęst įvairius kataklizmus ir prie jų prisitaikyt. O sėkla- tarsi didelė genų biblioteka, kurioje daug knygų su informacija įvairiems gyvenimo atvejams. Vienos knygos stovi pirmose lentynose- tai tos, kurias "skaitė" motininis augalas, o kitos- toliau nugrūstos, jų informacija nenaudojama. Sėkla pasiruošus daug įvairesniems atvejams, nei gali pakelt pats augalas. Ir daigas, patekęs į kitokias sąlygas, nei augo motininis augalas, naudoja savo "biblioteką", jeigu reikia- ištraukia knygas iš toliau esančių lentynų. Jeigu pakitimas nelabai didelis (t.y. sąlygos keičiasi nelabai staigiai), fiziologiniai procesai prisitaiko prie naujų sąlygų. Ir sėklų "bibliotekoje" pirmose lentynose atsiranda kitos "knygos". Dar primenu: knygos- tai genai. Jeigu už pagrindą imsim genų teoriją. Kurią, beje, Mičiurinas atmetė kaip nereikšmingą ir sakė, kad organizmo vystymuisi daugiau įtakos darp sąlygos, o ne prigimtis.

logiška, reikės būtinai patikrinti. Gal pavyks ir žemės riešutą prisijaukinti.

Jau prijaukinti Lietuvoj, auga.

Pvz. Talalakinas sako, kad žmogaus sveikatą genetika lemia tik 15 proc., visa kita sukuria individo gyvenimo būdas. Gal ir augalams tada nedaug skiriasi...

Savaiminukai:)
Patys išdygo, pamačiau, kai jau buvo užmezgę. Pomidoriukai maži, stora kieta oda, rūgštoki. Augo visiškai be jokios priežiūros.