Orlovo vištos

[saulius]

Kad būtų į ką orientuotis.

Atkreipkit dėmesį į orlovišką stovėseną, kūno proporcijas, kaklo formą ir plunksnuotumą. Tai nėra idealus gaidys, tokių iš viso nėra: skiauterė nebloga, bet dar ne tokia, kokia turi būt, barzda irgi nelabai.

[saulius]

Va čia geriau matosi stovėsena.

[laisvas kaimietis]

Kai pradėjom kalbėti apie vištų veisimą, visi sakė, kad jos turi gyventi laisvai ir adaptuotis natūraliom sąlygom. Konkrečiai Saulius sakė, kad jei per pirmus metus išgyvens bent 50 % - bus gerai. Dabar sako, kad turi išgyventi visi 100 %. Akivaizdu, kad pasikeitė tikslai, o kartu ir sąlygos. Ką daryt? Uždaryt į narvelį? Tam mano ūkio nereikia, o man nereikia taip augintų vištų - tokių galima nusipirkti bet kur.
Štai šių metų pavyzdys:
- iš 29 iki 2 mėn. voljere (kitoj vietoj) augintų orlovų išgyveno 13 (45 %);
- iš 10 mano ūkyje išsiritusių pirmos vados viščiukų išgyveno 6 (60 %) - tai buvo pirmi tos vištos išperėti viščiukai;
- iš 6 mano ūkyje išsiritusių antros vados viščiukų išgyveno 6 (100 %) - tai jau antri tos pačios vištos išperėti viščiukai.
Antrais gyvenimo metais išgyvena daug didesnis procentas ir tai natūralu - lieka stipriausios ir geriausiai prisitaikiusios.
Toli siekiančias išvadas daryti dar anksti, bet tendencijos matosi. Mano supratimu tai eksperimentinio ūkio paskirtis - pritaikyti išgyvenimui, nes kitaip tos veislės yra nieko vertos, nesvarbu kiek kainuoja. Jei padarėm klaidą, leisdami iškarto į gamtą, tai taisykim, atiduokim kažkam, kas laikys narvuose. Aš tuo tikrai neužsiimsiu, ne tam į gamtą gyvent išvažiavau, kad augintinius uždarytus laikyčiau.

[saulius]

Mano supratimu tai eksperimentinio ūkio paskirtis - pritaikyti išgyvenimui, nes kitaip tos veislės yra nieko vertos, nesvarbu kiek kainuoja.

Teisingai. Bet suprask, kad gaut veislinių paukščių, augintų natūraliai- neįmanoma. O tai reiškia, kad pirmi paukščiai visada bus neprisitaikę. 50%- iš tikrųjų būtų geras rezultatas. Bet metai dar nepraėjo, net pusė nepraėjo. Mūsų užduotis- gaut palikuonis iš vertingiausių paukščių. Dėl to jie turi išgyvent ir susilaukt vaikų.
Tai nereiškia, kad juos reikia augint narvuose, tai reiškia, kad reikia matyt kas vyksta ir elgtis pagal situaciją. Jokios vištos neadaptuosi taip, kad ji atsigintų nuo lapės. Jeigu lapė prieina prie vištų- išpjaus visas, kad ir kokios jos bus adaptuotos. Ir ką tada? Nuspręsim, kad Lietuvoj vištos negyvena, nes čia gyvena lapės?
Ką tu asmeniškai galėtumei padaryt dėl to, kad ir vištos laisvos vaikščiotų, ir niekas jų nepjautų?

[saulius]

Aš suprantu, kad čia eksperimentas, kad paukščiai inkubatoriniai, kad gyvena prie miško ir t.t. Todėl gal tikrai nereikėtų taip akcentuot nuostolių. Bet svarbiausia: kas daroma dėl to, kad jų kuo daugiau išgyventų? Kokių konkrečių priemonių imamasi?

[laisvas kaimietis]

Visas priemones esu aprašęs ir papasakojęs, be to kai ką ir patys matėt, būdami pas mane. Kad ir ką darytum, tai tik lenktynės su plėšrūnais - į kiekvieną mano gudrybę jie atsako savomis ir "sukontroliuoti" gamtą galima tik ją sunaikinant, kaip daro dauguma paukštininkų. Aš to niekada nedarysiu. Beje, lapė į kiemą neateina, tai vištos eina į mišką, nes ten jų maistas. Taip pat karvės atvėrė vištoms naujas erdves - nuėdė ganyklą. Vištos tuo naudojasi ir tampa lengvu taikiniu. Visgi nereikėtų visko lapei suversti. Čia darbuojasi visi įmanomi plėšrūnai. Šiemet, kai yra antras šuo, nesu lapės arti namų matęs - tai jau pasiekimas, nes anksčiau matydavau. Nuo kiaunių, šeškų ir vištvanagių yra vienintelė efektyvi priemonė - narvas, jei nekalbam apie jų naikinimą. Džiaugiuosi, kad mano naudojamos priemonės neišprovokavo keršto protrūkių - visi žinom kuo tai baigiasi. Manau, kad darau būtent tai ir tiek, kiek reikia. Jei kažko nesuprantu, prašyčiau apšviesti.

[lugne]

O kiek dabar yra likusių vištų ir kiek gaidžių, jei tai jau matosi? Gal pavasarį ar vasarą reikia nupirkti suaugusį gaidį ir leisti perėti? Turėsim vėl pradinę situaciją beveik be atrankos, bet bus vėl "naujos medžiagos".

[saulius]

Dar viena gera priemonė- stengtis prilaikyt vištas kuo arčiau namų. Pašaru. Matai, laisvai ganytis- labai gerai, bet kuo toliau nuo namų jos nueina, tuo daugiau bus nuostolių. Idealus variantas būtų tinkama vištoms ganykla prie pat namų, kad nebūtų joms noro kažkur toli eit. O kol ganyklos nėra- reikia jas prilaikyt dirbtinai. Juk, jeigu mūsų tikslas adaptuot paukščius, dar nereiškia, kad turim juos "bandyt" badu. Čia ne jų problema, kad arti neužtenka maisto ir jos turi ieškot jo toliau. Reikia daryt viską, kad maisto prie namų būtų kuo daugiau. Pas mane irgi gyvena vištos, praktiškai niekuo nedašeriu, o didžiąją dalį dienos guli išvirtę- persiėda to, ką randa. Paukščiai net žvilga iš gero gyvenimo. Aišku, ne pievoj ir vienai vištai tenka maždaug vienas aras labai geros "ganyklos". Ir vištos mažytės. Kitos mano vištos gyvena kaime. Laisvai. Nuo namų niekur neina. Vėl: gera ganykla ir dašėrimas, kad paukščiai nebūtų alkani. Nesakau, kad visur taip turi būt, bet galiu pasakyt drąsiai, kad skiriant po du arus vištai geros ganyklos- jos bujos ir nieko geriau neieškos. Tas iš karto nepasidaro, bet kol to nėra- reikia laikyt visą laiką ant akių. Kitaip tikrai nebus ką veist. Paskui, kai jau vištų bus tiek, kad galėsim šert lapes- galima leist kur nori. Žodžiu, dabar, kol jų mažai, reikia daryt viską, kad vištos būtų gyvos ir sveikos.
Plėšrūnų nereikia naikint, bet žiemą apgaudyt lapes aplink kiemą- praverstų. Kiaunių su šeškais, žinoma, geriau neliest.
Lugne, gera mintis. Būtų galima leist, jei būtų galima gaut gaidį. Nelabai įsivaizduoju, kur Lietuvoj galima nupirkt padoresnį... Petergurge žinau, jei kas parvežtų.

[saulius]

Bet kokį gaidį imt tikrai neapsimoka, kam veislę gadint.

[saulius]

Kaip seniau žmonės gyveno? Mažiau buvo lapių, kiaunių, bet daugiau vanagų ir kitų plėšrių paukščių, be to, vilkai eidavo gaujomis, pjovė veršius, paršus, avis, meškos- karves ir arklius. Daug kur pasaulyje ir dabar tas pats. Ir laiko žmonės gyvulius ir paukščius. Ką daro? Tiesiog nepaleidžia iš akių. Ir ne dėl to, kad tai kažkokia prievolė, o dėl to, kad gyvuliai ir paukščiai- pragyvenimo šaltinis, jų tikroji šeima. Taigi kiekvienas supranta, kad jeigu praras gyvulius- bus ragai. Todėl ir saugo, ir nelaiko "baisiu darbu" nei ganymo, nei prižiūrėjimo, nei buvimo visą laiką šalia jų ir niekada nepagalvoja, kad gyvulių priežiūrai "gaila brangaus laiko". Ūkis- ne darbas, ne prievolė, o gyvenimo būdas, kurį žmogus renkasi savanoriškai. O mes dabar turim "svarbesnių reikalų"... Svarbesnių už maistą ir gyvenimo šaltinį? Yra tokių? Va čia reikėtų pagalvot...