Re: Paukštininkystė
Posted: Mon Jan 28, 2013 11:45 am
Šiek tiek pasiskaitinėjau apie Š.Europos vištų veisles ir ryškėja įdomūs dalykai, t.y. Š.Europos paukščių veislininkystės krypčių skirtumai nuo Rusijos XVIII - XIX a. paukščių veislininkystės. Yra pagrindo spėt, kad iki to laiko visur paukščių veislininkystė vyko labai panašiai. Pradedu iš toliau:
Prieš kokį tūkstantį metų ir dar gerokai seniau visuose kraštuose vištos buvo laikomos pagal savo paskirtį tos vietos ūkyje ir kultūroje. Ir veislės vystėsi (buvo atrenkamos ar atsirinkinėjo savaime) pagal reikalavimus, atitinkančius tą paskirtį. T.y. kur dėl kovų, kur dėl kiaušinių ar mėsos, dėl grožio, plunksnų ar pan. Tokiu būdu susiformavo tam tikras veislių eksterjeras, fizinės savybės ir pan. Bet, matomai, tada nebuvo siekiama veislės konsolidacijos (individų vienodumo), todėl senųjų veislių eksterjeras ir dabar kelia daug ginčų, veisėjai niekaip nesutaria kaip turi atrodyt viena ar kita veislė. O reikalavimai pakankamai griežti- bet koks nukrypimas nuo "normos" yra "baudžiamas". Juk tais laikais nebuvo jokių standartų, kodėl dabar staiga jie atsirado?
Atsakymas yra būtent XVIII - XIX a. Tuo metu Rusijoje prasideda kryptinga veislininkystė, o netrukus ir pradedamos organizuoti paukščių parodos. O kaip parodoj nustatyt kuris paukštis geresnis, o kuris blogesnis? Reikia juk kažkaip įvertint, turėt kažkokius aiškiai išdėstytus kriterijus. Štai ir atsiranda standartai, kur smulkmeniškai parašomos visos kūno dalys, taip pat spalva. Tuo metu Rusijoje atsiranda konsoliduotos veislės su aiškiais eksterjero reikalavimais, veislininkystė įgauna aiškias kryptis: paukštis turi būt tam tikro eksterjero arba turėt tam tikras ūkines savybes (dėslumą, kiaušinio masę, gyvąjį svorį ir skerdienos masę), o adaptacinės savybės vystosi stichiškai. T.y. jeigu veisėjas vištas laiko primityviai, šaltose patalpose, jos dažnai būna lauke, šert irgi neskuba- tai vištos grūdinasi, moka susirast maisto ir pan. Jeigu lepina, laiko šiltame tvarte, geria šeria- vištos atitinkamai tampa lepesnės. Bet abu šie variantai gali atitikti veislės gerinimo kryptį- t.y. paukščiai bus reikiamo eksterjero ir ūkinių savybių. Nors iš tikrųjų bus labai skirtingi. Tokiu būdu Rusijoje atsirado nemažai konsoliduotų veislių, atitinkančių aiškius eksterjero reikalavimus. Orlovo, Jurlovo, Rusų kuoduotosios ir kt.- veislės su labai aiškiu eksterjeru. Bet buvo ir kitokių: Pavlovo, Beuodegės, Sibiro apželtkojės- tai veislės, kurios niekada nebuvo aiškiai apibrėžtos ir kiekvienoje vietovėje skyrėsi. Ir skyrėsi ne tik atskirose vietovėse, bet ir tuose pačiuose pulkuose konsolidacijos nebuvo, nebent veisėjas specialiai atrinkdavo sau patinkančius požymius.
Tokios nekonsoliduotos veislės dabartinių veisėjų ir nelaikomos veislėmis- vadinamos tiesiog populiacijomis. Rusijoje tikromis rusiškomis veislėmis laikomos tik Orlovo ir Jurlovo.
O štai pažiūrėjus į keturias pagrindines Šiaurės Europos veisles matom visai kitus dalykus. Pažiūrėjus į keturias pagrindines Š.Europos veisles (Švedų Hedemorą, gėlines vištas, Islandijos vištas ir suomių vištas) matom, kad jose jokio vienodumo nėra. Negana to, kad visi individai skirtingų spalvų, bet skiriasi ir skiauterės forma, kojų plunksnuotumas, vištos gali būt su kuodais ar be, o islandžių net snapai ir kojos skirtingų spalvų. Bet kuris dabartinis specialistas pasakytų, kad ten ne jokios veislės, o tiesiog vietinės neveislinės populiacijos. Joks standartas tokiu būdu neįmanomas. Bet... visos minėtų veislių (ar populiacijų) vištos nebijo šalčio, gerai skraido, gerai peri, deda žiemą be jokių papildomų apšvietimų, specialių pašarų ir šiltų patalpų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šios populiacijos buvo auginamos ne dėl atitikimo kažkieno sugalvotam standartui, o dėl savo ūkinės paskirties ir atitinkamomis sąlygomis. Vištos atsirinkinėjo pačios pagal išgyvenimo galimybes ir gavosi labai nevienodos savo išvaizda, bet labai vienodos savo išgyvenimo galimybėmis ir ūkinėmis savybėmis. O tai- būten tas, ko mums reikia. Didelė genetinė įvairovė (pasireiškianti individų skirtingumu) vienos populiacijos ribose tik pagerina adaptacines savybes ir prisitaikymą prie kintančių sąlygų.
Tai va tokie popieriai su veislių standartais...
Išeitų, kad mums geriausios- paprastos kaimiškos vištos, ilgai gyvenę mūsų klimato sąlygomis. Ir tą girdžiu gana dažnai. Atsakau paprastai: taip, jos pačios geriausios. Tik parodykit man bobutę, kurios giminėje (ar kaime, ar vietovėje) kaimiškos neveislinės vištos laikomos natūraliai (be šilto tvarto, be dirbtinių pašarų ir papildomų apšvietimų, viščiukai perinami bei auginami irgi natūraliai) ir veisiamos bent porą šimtmečių, o dar geriau- bent tūkstantį metų. Niekas, deja, to negali parodyt. Mūsų "bobutės" augina fermines dedekles, šeria kombikormu, žiemą apšildo ir apšviečia vištinyką... O štai šiaurės kaimynai, laiku susigriebę, dar atrado savo proproprobubučių kūrinius, dar nepraradusius savo gerųjų (tikrųjų, ne išorinių) savybių. Tai bent tiek gerai, kad galim pasinaudot ir ateičiai žinot, kad prarast lengva, o atstatyt reikia labai daug metų...
Prieš kokį tūkstantį metų ir dar gerokai seniau visuose kraštuose vištos buvo laikomos pagal savo paskirtį tos vietos ūkyje ir kultūroje. Ir veislės vystėsi (buvo atrenkamos ar atsirinkinėjo savaime) pagal reikalavimus, atitinkančius tą paskirtį. T.y. kur dėl kovų, kur dėl kiaušinių ar mėsos, dėl grožio, plunksnų ar pan. Tokiu būdu susiformavo tam tikras veislių eksterjeras, fizinės savybės ir pan. Bet, matomai, tada nebuvo siekiama veislės konsolidacijos (individų vienodumo), todėl senųjų veislių eksterjeras ir dabar kelia daug ginčų, veisėjai niekaip nesutaria kaip turi atrodyt viena ar kita veislė. O reikalavimai pakankamai griežti- bet koks nukrypimas nuo "normos" yra "baudžiamas". Juk tais laikais nebuvo jokių standartų, kodėl dabar staiga jie atsirado?
Atsakymas yra būtent XVIII - XIX a. Tuo metu Rusijoje prasideda kryptinga veislininkystė, o netrukus ir pradedamos organizuoti paukščių parodos. O kaip parodoj nustatyt kuris paukštis geresnis, o kuris blogesnis? Reikia juk kažkaip įvertint, turėt kažkokius aiškiai išdėstytus kriterijus. Štai ir atsiranda standartai, kur smulkmeniškai parašomos visos kūno dalys, taip pat spalva. Tuo metu Rusijoje atsiranda konsoliduotos veislės su aiškiais eksterjero reikalavimais, veislininkystė įgauna aiškias kryptis: paukštis turi būt tam tikro eksterjero arba turėt tam tikras ūkines savybes (dėslumą, kiaušinio masę, gyvąjį svorį ir skerdienos masę), o adaptacinės savybės vystosi stichiškai. T.y. jeigu veisėjas vištas laiko primityviai, šaltose patalpose, jos dažnai būna lauke, šert irgi neskuba- tai vištos grūdinasi, moka susirast maisto ir pan. Jeigu lepina, laiko šiltame tvarte, geria šeria- vištos atitinkamai tampa lepesnės. Bet abu šie variantai gali atitikti veislės gerinimo kryptį- t.y. paukščiai bus reikiamo eksterjero ir ūkinių savybių. Nors iš tikrųjų bus labai skirtingi. Tokiu būdu Rusijoje atsirado nemažai konsoliduotų veislių, atitinkančių aiškius eksterjero reikalavimus. Orlovo, Jurlovo, Rusų kuoduotosios ir kt.- veislės su labai aiškiu eksterjeru. Bet buvo ir kitokių: Pavlovo, Beuodegės, Sibiro apželtkojės- tai veislės, kurios niekada nebuvo aiškiai apibrėžtos ir kiekvienoje vietovėje skyrėsi. Ir skyrėsi ne tik atskirose vietovėse, bet ir tuose pačiuose pulkuose konsolidacijos nebuvo, nebent veisėjas specialiai atrinkdavo sau patinkančius požymius.
Tokios nekonsoliduotos veislės dabartinių veisėjų ir nelaikomos veislėmis- vadinamos tiesiog populiacijomis. Rusijoje tikromis rusiškomis veislėmis laikomos tik Orlovo ir Jurlovo.
O štai pažiūrėjus į keturias pagrindines Šiaurės Europos veisles matom visai kitus dalykus. Pažiūrėjus į keturias pagrindines Š.Europos veisles (Švedų Hedemorą, gėlines vištas, Islandijos vištas ir suomių vištas) matom, kad jose jokio vienodumo nėra. Negana to, kad visi individai skirtingų spalvų, bet skiriasi ir skiauterės forma, kojų plunksnuotumas, vištos gali būt su kuodais ar be, o islandžių net snapai ir kojos skirtingų spalvų. Bet kuris dabartinis specialistas pasakytų, kad ten ne jokios veislės, o tiesiog vietinės neveislinės populiacijos. Joks standartas tokiu būdu neįmanomas. Bet... visos minėtų veislių (ar populiacijų) vištos nebijo šalčio, gerai skraido, gerai peri, deda žiemą be jokių papildomų apšvietimų, specialių pašarų ir šiltų patalpų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad šios populiacijos buvo auginamos ne dėl atitikimo kažkieno sugalvotam standartui, o dėl savo ūkinės paskirties ir atitinkamomis sąlygomis. Vištos atsirinkinėjo pačios pagal išgyvenimo galimybes ir gavosi labai nevienodos savo išvaizda, bet labai vienodos savo išgyvenimo galimybėmis ir ūkinėmis savybėmis. O tai- būten tas, ko mums reikia. Didelė genetinė įvairovė (pasireiškianti individų skirtingumu) vienos populiacijos ribose tik pagerina adaptacines savybes ir prisitaikymą prie kintančių sąlygų.
Tai va tokie popieriai su veislių standartais...
Išeitų, kad mums geriausios- paprastos kaimiškos vištos, ilgai gyvenę mūsų klimato sąlygomis. Ir tą girdžiu gana dažnai. Atsakau paprastai: taip, jos pačios geriausios. Tik parodykit man bobutę, kurios giminėje (ar kaime, ar vietovėje) kaimiškos neveislinės vištos laikomos natūraliai (be šilto tvarto, be dirbtinių pašarų ir papildomų apšvietimų, viščiukai perinami bei auginami irgi natūraliai) ir veisiamos bent porą šimtmečių, o dar geriau- bent tūkstantį metų. Niekas, deja, to negali parodyt. Mūsų "bobutės" augina fermines dedekles, šeria kombikormu, žiemą apšildo ir apšviečia vištinyką... O štai šiaurės kaimynai, laiku susigriebę, dar atrado savo proproprobubučių kūrinius, dar nepraradusius savo gerųjų (tikrųjų, ne išorinių) savybių. Tai bent tiek gerai, kad galim pasinaudot ir ateičiai žinot, kad prarast lengva, o atstatyt reikia labai daug metų...