Arkliai, žirgai

[inga30]

Viskas turi savo minusų kai bandai kažka prieš srovę daryti, bet ar yra lietuvoj vieta kur galima kaimene arklių paleist ?
Kitus gyvūnus kur toli nuo namų neina tai vienkiemį gyvenant aišku galima, nors gal ir arklys toli neitų , bent kiek teko girdėti lygtais girta vadeliotoja parveža namo.

[saulius]

Parvežė ir mane ne kartą.
Jeigu ir yra tokių vietų- tai labai mažai...

[inga30]

Jai koks puse kilometro aplinkiui nuosavas arba valdiška tai praktiškai darža aptvėrus viska galima paleist, būtų lengviau negu viskam visokius gardus ir piemenis tampyt ir prižiūrėt.

[inga30]

Nes pvz. kralika sulaikyt kažkokiam aptvare labai sunku, o paleidus jis niekur nepabėga, tik kai kaimynai labai arti tai daržus graužia ir tenka visokias nesamones daryti.

[Mama Smilga]

Tai tada išeina, kad daržas turi būti vienoje vietoje. Irgi linkstu, kad laikant gyvulius geriau taip daryti.

[saulius]

Viskas būtų gerai, kraliką paleisi beveik bet kur, o karvė eis, jeigu viena- eis toli, kol ras kitas, jeigu banda- bent kilometrą aplinkui klaidžios, o gal ir gerokai daugiau, žiūrint kokios ganyklos.

[saulius]

Tai tada išeina, kad daržas turi būti vienoje vietoje.

Visada taip ir buvo. Daržas nuolatinėj vietoj ir aptvertas (iš čia rusiškai- ogorod), o gyvuliai ganomi laisvai arba rišant vedlius.

[Mama Smilga]

Viskas pamiršta, viskas pamesta...

[saulius]

Tai va, turim progą prisimint, kai reikia... Dabar gi daržai "laisvi" bujoja, o gyvuliai aptvaruose, paukščiai voljeruose, kralikai narvuose. Seniau žmonės mokėjo ir jėgas, ir medžiagas taupyt, ir prioritetus suskirstyt.

[HalinaG]

Sveiki,
aš čia nesenai prisijungusi, tai vis randu aktualių temų. Šiuo atveju - žirgai.
Norėčiau šioje temoje grįžti prie arklių/žirgų laikymo sodyboje.
Mes su vyru auginame dvi jaunas Lietuvos sunkiųjų kumeles, beveik 2 metų. (Na, žodis 'Lietuvos', sakyčiau, dabar čia jiems sunkokai lipinamas, nors ir priskirti jie prie nykstančiųjų veislių ir skatinamas jų laikymas programomis, bet šios veislės lietuviškasis genofondas yra, deja, smarkiai praskiestas. Gelbstint veislę, sunykusią po karo, vokiečių ištampytą, imtasi kergti su sunkiaisiais iš Švedijos ir kt.. Štai ir mūsų kumelės turi Švedų ardėnų kraujo. Viena akivaizdžiai didesnė už eilinę sunkiąją).
Tai štai, auginame ir vis dažniau sulaukiame klausimų - o kam jos jums?...
Kai pirkome ir iki kol manęs neklausė, net kažkaip nemąstėm, kam jos. Norėjome arklių, tikimės sąlygos ir aplinkybės leis laikyti ir toliau. Aš suprantu, kad vietoj tokių 2-ų kumelių, gal tris karves šerti galėtum, bet mums pakanka ožkų.
Tai kas gaunasi, tokie gyvuliai kaip arkliai, kadaise buvę duonpelniais, transportu, tręšėju, o dar ir guodėju, dabartiniam pasauly paliko žmogui geriausiu atveju trąšos gamintoju ar pasipelnymu veisėjui, o šiaip tik nebent pramoga pajodinėt, kas tai sau leisti gali. Net guodėju jau ne kiekvienas jį laiko, neva tiek daug darbo dėl tos paguodos ir emocinio ryšio.... ir vėl neverta.
Išvada: viskas šioj sferoj nauda ir pinigais matuojama? Sutinku, finansų tam reik, bet darbas - na jis kitoks, kai jis - gyvenimo būdas.
Be to, kai augini vaikus, pamatai pliusų iš žirgų - daugiau. Tai puikus, malonus užimtumas, skatinantis ir atsakomybę, kaip ir už kiekvieną gyvūlį ar gyvūną, bet dar ir suvokimą, kad kaime ne tik darbai, bet ir kūryba, ir smagi draugystė su žirgu, ir kad transportas gali būti ne tik nafta varomas.
Ir dar. Mūsų sklypę sunkokas molis, priemolis. Pirmi metai, kai nešam vežam visur apie medelius šviežią mėšlą susimakaluvsį su pakratu. Tikimės pagerins mūsų dar tik augančių medžių būklę, nes kai kurie sunkiame, vasarą labai sukietėjančiame grunte, skursta. Na, dar matomai aukšti vandenys daro savo. Nors kumelės gulasi miego arklidėse retai, bet nesinori mėšle išsivoliojusias jas matyti, tai išvalom. O miega jos mieliausiai prie arklidžių durų, lauke, ant grunto, su trupučiu pakrato.
Dabar kai šlapia, kumelių lauko plotas apribotas, kad visko neišminkytų. Arklidės visada atviros. Prie -20C ar net -25C sunkiosios puikiai jautėsi, kadangi gyvena lauko salygom su arklidžių užuovėja, apaugusios gerais gaurais. Kai buvo šalčiai su sniegu, atidarėm tada vėl visą ganyklą, davėsi kai pasiutusios. Iš po sniego kapstė žolę, ir gerą pusdienį taip ganėsi sniege, prie rulono net neėjo. Tai pvz., kad tie, kam pasisekė ir turi daugybę hektarų, arkliams rulonų reiktų mažiau. Beje, yra šalia kas laiko sunkiuosius miške, ten jiems tik pastogės su grindim reikia, nes kai ilgi šlapi pavasariai, tai stovėti ilgai vendeny - nėr gerai. O šiaip miškas - puikiai ir pakankamai juos saugo nuo vėjo.
Tai apibendrinant.
Šiais laikais arklius laiko mylėtojai altruistai, arba kaimiečiai, kurie pratę visada laikyti arklį, nors dabar jiems jo neva nereikia (čia mūsų kaimyno pavyzdys), taip pat veisėjai, kurie dar ir arklio mešlą parduoda. Na, dar yra mėsos pramonė, bet aš tai kažkaip apie tai net kalbėti nenoriu... O laikyti tiesiog kaip draugą, šeimos narį, keliavimo priemonę, kuri gi neteršia aplinkos, o ją patręšia, kaip ir per mažai privalumų, nes trūkumų privardijama daugiau. Netgi mėšlas, žiūrint pagal mano kaimynus, ne kiekvienam patrauklus. Nes vieni jo prašo, kiti gi - kratosi, nes kurklių bijo.
Ar tei reiškia, kad arkliai iš sodybų visai tuoj išnyks?