saulius wrote:Šiame forume prašom dalintis savo žiniomis apie valgomus laukinius augalus (galima ir ne tik apie augalus ). Daug jų pas mus yra, savo gerosiomis savybėmis jie gerokai lenkia "naminius" giminaičius. Taigi, rašykit, kas ką valgot ar ragavot, kada rinkot, koks skonis, kokie paruošimo būdai ir t.t. Pagrindinis prašymas: rašykit tik iš savo asmeninės patirties, tai ką patys išbandėt.
Renata wrote:Buvo man kažkada užėjęs "priepuolis" viską ragaut
Liepų pumpurai - neutralaus skonio, pakramčius pasidaro burnoj lyg kokie "klijai". Man patinka
Klevų žiedai saldūs, jauni lapeliai - rūgštoki. Galima pasidaryti puikų "suklotinį"
Eglių jauni lapeliai (šviesios šakų viršūnėlės) taip pat rūgštoki, tik man tas sakų prieskonis nepatinka, tai "nepiktnaudžiauju"....
Šermukšnių jauni lapeliai riešutų skonio.
Patinka kiaulpienių žiedai....jaunos dilgėlės...
Mano sklype gausu vilkpupių - skanūs, mėsingi lapeliai, kai kurie šiek tiek rūgštelėję, po ilgai trunkančios sausros gali būt kartoki. Vilkpupės labai panašios į dailiuosiu šilokus, kuriuos, beje, irgi skanu valgyti
Dobilų žiedai žirnių skonio.
Iš taip vadinamų "piktžolių" labiausiai mėgstu baltają balandą - ji pati neutraliausia skonio atžvilgiu, kai kurių žolių specifinis skonis man trukdo, suvalgau vos lapelį kitą.
Tai tiek žalių produktų. O apie termiškai apdorotą maistą kalbant, tai mes kartais verdame "iškylautojų koldūnienę" Parduotuvinius koldūnus verdi mažesniame vandens kiekyje, ir dar primaišai ten visokiausių žolių, už kokių tik darže akis užkliūna Sriuba būna tiršta ir žalia. Šiek tiek grietinės ir - čiupkit, vaikai, šaukštus
P.S. Koldūnų galima nedėti
toltik wrote:Lubinai (žiedai, lapai ir stiebai - šaknų nebandžiau );
Kiaulpienės (žiedai, lapai, stiebai, šaknys);
Pūkenis - žiedai;
Rasakila - žiedai, lapai;
Mėlynžiedis vikis - žiedai;
Builis - žiedai, lapai;
Gaisrena - žiedai;
Alyva - žiedai, lapai, jauni ūgliai (labai stiprus skonis - stipresnis už pelyną);
Pelynas ...
Kietis - lapai, žiedai, jauni ūgliai;
Jonažolė - lapai, žiedai;
Kraujažolė - lapai, žiedai;
Dilgėlė - lapai, žiedai;
Garšva - lapai, žiedai, jauni ūgliai (ypač sultingi );
Kmynas - lapai, žiedai, sėklos (tiek subrendę tiek brestančios);
Gegūnė - žiedai (labai stiprus skonis);
Varpūtis - lapai, žiedai (patarčiau spausti sultis kaip iš kviečių želmenų.. skonis labai panašus, o medžiagų visų turi kelis kartus daugiau taigi ir reik mažiau, ir pigiau, ir sveikiau);
Plačialapis gyslotis (trauklapis) - lapai, žiedai, sunokę sėklos;
Siauralapis gyslotis - tas pat kaip ir plačialapiui;
Svėrės - žiedai, lapai, stiebai;
Garstukai - tas pat...
Balandos - tas pat...
Žliūgė - tas pat (visiškai salotinė žolė, skonis vos juntamas, gaivus, malonus);
Takažolė - tas pat...
Raktažolė - tas pat...
Ažuolo lapai - geriau jauni, maloniai rūgštus skonis;
Geltonieji dobilai - žiedai, lapai;
Raudonieji ir baltieji dobilai - žiedai, lapai;
Liucerna - žiedai, lapai, jauni ūgliai;
Trūkažolė (cikorija) - žiedai, lapai, ūgliai, šaknis;
Varnalėša - lapai, jauni ūgliai, pirmametė šaknis, stiebo vidinė dalis;
Čia dabartinis racionas iš sodyboje augančių augalų - šiaip tai žiedus visų augalų ragaujam kurie tik tuo metu žydi
Sigita wrote:Bet ar alyva nenuodinga?
toltik wrote: jei ir nuodinga tai nelabai
Per teliką vienas lietuvių biologas aiškino, kad alyva tai lietuviškas ženšenis berods, turi visų tų pačių medžiagų tik daugiau.
saulius wrote:Dabar valgom balandas- ne tik skanu, bet ir labai sotu.
Rasiuka wrote:Apie garšvą
Kadangi mano sodyba eglyne, tai dėl rūgščios dirvos nelabai kas auga iš pasodintų augalų, tenka tenkintis tuo, kas yra aplink, natūraliai išaugę...
Pavasarį renku dilgeles, pienes. Ir nors čia šeimininkaujam virš 10 metų, tik šiemet palei keliuką "atradau" garšvas. Dar buvo neperaugę, šviesiai žalios spalvos ūgliai, prisiskyniau ir dariau mišrainę:
supjaustyta garšva, ridikėliai, kiaušinis virtas, dilgėlių (užplikytų ir suplaustytų) ir majonezo- skanu!; be abejo, galima varijuoti...Tik gaila, dabar jau gal per vėlu rinkti garšvą, nes ji skani ir minkšta, kol jauna (pavasarį iki maždaug birželio galo- tuomet dar galima rasti šviežių ūglių). Beje, skaičiau, kad ją šienaujant, galima užsiauginti ir turėti šviežios visą vasarą...
saulius wrote:Man neseniai teko šertvių šakniastiebių pavalgyt. Saldumas nenusakomas , jei daugiau atsikandi- neįmanoma valgyt. Panašu, kad daugelį kartų saldesni už cukrų.
giedrioks26 wrote:Sveiki,
Viskas labai super privardinote daug, yra dar sis bei tas. Taigi:
pelkine notra - sakniastiebis kaip topinambas skoniu tik mazesnis. Bulviu pakaitalas.
Placialapis ir siauralapis svendrai - saknestiebis ir ugliai jauni. bulviu ir kvietiniu miltu pakaitalas.
ezerinis meldas - sakniastiebiai (super gardesis) vietoj bulviu, miltams tinka.
Didzioji varnalesa - saknys (kaip morka arba kaip bulve virta)
Glaudene - nepakeiciamas ir pats skaniausias (saknis) kaip saldi morka.
dilgialapis, placialapis, pakruminis ir didziaziedis katileliai - saknys kaip morkos.
Rugtis gyvatzole - lapai, super troskiniams ir zalia valgyti, galima net visai senus lapus valgyti, nors ir dabar, labai skanus ir maistingi, beje labai skanios ju seklos, tik daug reikia pririnkti.
Baltasaknes - valgomos saknys bet reikia atsiminti, kad zalios jos yra labai nuodingos o tinkamai paruostos tikras skanestas
Tik reikia atsiminti, kad siuos augalus imti is laukines gamtos reikia protingai, kad nesunaikinti augavietes, priesingu atveju jie taps reti ir teks juos saugoti (na gal tik pelkine notra ir varnalesa cia nepretenduoja, nes jos dar vadinamos "piktzolem").
saulius wrote:Kokius laukinius augalus, jūsų manymu, būtų verta "kultūrinti", t.y. auginti sode ar darže?
Sigita wrote:giedrioks26
bandžiau ieškoti internete tavo surašytus augalus ,kaip atrodo,bet ne ką ir radau...nu varnalėša ,tai jo
saulius wrote:Nu negali būt, visi yra. Kai turėsiu laisvesnio laiko- sudesiu visu paveiksliukus i foruma.
saulius wrote:Nu va, pridėjau kažkiek susipažinimui. Iš pirmo žvilgsnio labai jau daug tų valgomų augalų. Bet iš tikrųjų viskas kiek kitaip . Vieni jų kažkiek ar net ne kažkiek nuodingi, reikia virt, džiovint ar dar ką nors daryt, o apdorojami augalai praranda savo vertę. Kitų neįmanoma daug prisirinkti, nes reti arba labai jau mažos valgomosios dalys. Taigi kol kas prie realiai valgomų, skanių ir paplitusių galima priskirti varnalėšą (jau kitais metais auginsiu kultūroj), švendrą, meldą. Čia tie kurių šaknys valgomos (maistingiausia dalis) ir daug masės. Lapiniai: balandos, garšvos, kiaulpienių žiedai, dar dilgėlės. O visų kitų- po truputį, tik paragaut.
LiVa wrote:Pienių žiedų sirupas(medus).Pienių žiedus užplikinu verdančiu vandeniu, palaikau per naktį.Vandens reikia nedaug, tik kad apsemtų.Nukošiam, ir tą nuovirą verdam pridėję daug cukraus ir citrinos sulčių.Tirštumas-kaip šviežio medaus,spalva irgi.
Sigita wrote:Taip... bet cukrus išbalansuoja visą organizmą ir ypač netinka vaikams
LiVa wrote:Noriu pasgirti, kad pasigaminau kiaulpienių šaknų kavos.Skanu.O apie poveikį- po kokio mėnesio.
LiVa wrote:Sigitai-galvoju kuo pakeisti cukrų-gal sacharoze?Ngaminu to medaus daug-tik paskanauti.
Renata wrote:LiVa, gal omeny turėjai fruktozę, vaisių cukrų? Nes sacharozė tai ir yra mums įprastas cukrus, pagamintas iš runkelių ar cukrašvendrių.
Aš irgi maniau apie uogienių ar panašių dalykų gamybą su fruktoze. Tik brangoka ji....pusės kilogramo paketas kainuoja kaip du kilogramai sacharozės....
Dar maniau su medum paeksperimentuoti....žinoma, kaitinant medų, visa jo vertė, kaip medaus, dingsta, lieka tik saldumas. Visgi, gali visai nieko produktas gautis