Pašariniai augalai

[saulius]

Čia rašykim visus netradicinius pašarinius augalus, tinkamus gyvulių ir paukščių šėrimui. Privalumai: didelė, greitai auganti masė, nereiklumas sąlygoms, naudingumas gyvūnams.
Pvz. vynuogės. Kas augina jų daugiau- genint lieka daug šakų ir lapų. O tai geras pašaras visiems žolėdžiams. Šalčiui atsparias ir greitai augančias vynuoges galima ir specialiai auginti pašarui- jų sezoninė masė daug didesnė nei žolės.

[saulius]

Topinambas. Apie šaknis net nėra ko kalbėt, o antžeminė dalis tinkama visų gyvulių pašarui. Masė didžiulė, priežiūros jokios.

[inga30]

Sąlygų tai viskam reikia,dar moliūgai daug užaugina. Topinambai pamiškėj pas mus nekaip auga , ir ivano rastinukė daug praščiau nei sode. Dar nežinau kaip vadinas ,bet mes arklio rūgštynėm vadinam į krienus panašūs krūmai auga daug greičiau už varputi ar kita žole.

[Eimutė]

Bet rūgčių, rugštinių gyvuliai nelabai ėda... Čia mano nuomonė.

[saulius]

Teisinga tavo nuomonė.

[Marijos]

Įkišiu savo trigrašį - kas per greit augančios kultūros??
Jei gyvuliams neužtenka ko ėst, jie perkeliami tenai, kur yra ko ėst. Per tą laiką, jei pakanka lietaus, atsiranda ko ėst pirmose ganyklose, tik ne visi augalai spės subrandinti sėklas, nes skaniausi bus nugraužti.
Žiemą, kaip suprantu visi krapšto ledą ir ėda kas liko nuo vasaros, graužia šakas, knisa kiek pasiekia ir t. t.
Topinambais bus užkloti topinambai rudenį.
Jei gyvūnams neužtenka pašaro - jiems reikia daugiau vietos, o ėsti jie turi ne kelias greitai augančias kultūras. Jei gyvūnas turi pakankamai vietos jis susiras pats ką kramtyti, bent vasarą.

[saulius]

Patikslinsiu: "kultūros"- tai ne žolė. Tai augalai, kuriuos specialiai auginam. Nebūtinai kaip pašarinius. Kaip pvz. vynuogės. Jas gi auginam ne pašarui, jas auginant lieka daug žalios masės. Ją galima naudot mulčiavimui, bet galima ir pašarui- čia jau kaip kam patogiau . Natūriniam ūkyje galima ir reikia suderint tuos dalykus: augint tas kultūras, kurių paskirtis universali. Pvz. obelų sodas- nugenėtos šakos puikiai tinka pašarui, o mėšlas- mulčiui. O slyvos- nelabai kam tinka... Todėl auginant sodą ir laikant pvz. triušius daug rentabiliau orientuotis į obelis ir kriaušes, o ne į kaulavaisius.

[S1mas]

Iš tikro yra dar vienas momentas, dėl ko šitas klausimas aktualus. Dabar hektaro ploto ganykloje, kartu su kitais ganosi du paršai. Dar nedideli, bet jau daugybė išknistų plotų, plikos, paruoštos žemės, tikrai prašosi kokio tai atstatymo. O jei dar didinant įvairovę, tai būtų visiems tik į naudą.

[saulius]

Taip, Simai. Ką dar įdomaus pastebėjau (gal ir tu pastebėjai tą patį), kad paršai nelabai mėgsta knist toj pačioj vietoj, o tas reiškia, kad išknistose vietose galima drąsiai kažką sėt- nedidelė tikimybė, kad išknis daigus. Efektyviausiomis pašarinėmis kultūromis (raguočiams) kultūrinėse ganyklose laikomos m.liucernos (smėliuose) ir r.ožiarūčai (priemoliuose). Šitą visi žino, bet gal yra ir daugiau gerų variantų. Paršams sunkiai galima sugalvot ką geresnio už topinambą.
Išknistose vietose ir taip pradės dygt nauji augalai, priklausomai nuo šalia esančių augimviečių ir nuo to, kas toje vietoje augo seniau. Bet sėt irgi reikia.

[S1mas]

Taip, paršai neknisa tų pačių vietų, bet plečia jau išknistas. Todėl sudėtinga niustatyti, kada apsimoka sėti, kad neapsėjinėt tų pačių plotų. Šiandien 1 kv. metras, rytoj gali būti 3. O kur tas vakarykštis apsėtas, jau ir nebeišku.
Dėl topinambų sudėtingumas toks, kad kai reikia atsėjinėt, sėklos jų kaip ir nėra.
O kas dėl moliūgų kaip kultūros?
Sauliau, tie r.ožiarūčiai. Kiek lengvai renkamos jų sėklos, ar nuolat reikės pirkti, norint atsėt?