GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Nesupratau, koks limituojantis faktorius, kuris skatina simbiozes?

Naminiai gyvuliai skirti nupenėjimui, tai ar nupenėtas gyvūnas ar nupenėtas žmogus - abu serga. Prisimenu kai skaičiau apie Vinetu - jie kiauras dienas eidavo, jodavo, mantą tįsdavosi, motinos ir kūdikius pienu maitindavo.....o žiemos metu pagriaušt - džiovintos bizono mėsos gabaliuką...

Kai augalas auga pvz. pievoje, jo šaknys susipina su kaimyninių augalų šaknimis, o paklotė ten menka, maisto visiems neužtenka. Visi augalai rezultate gauna mažiau, negu jie "norėtų"- moksle tai vadinama limituojančiu faktoriumi. Kiti auga pvz. sausame smėlyje, kur sąlygos maitintis taip pat labai ribotos- irgi limituojantis faktorius. Visi tokie faktoriai skatina augalą prašytis pagalbos, daugiau gliukozės atiduot šaknims ir į dirvą, kad privilioti simbiontus: grybelius, balterijas, kurie padėtų apsirūpint maistu. Dėl to paties faktoriaus smėlinguose sausuose pušynuose būna daugiausiai grybų- pušys be jų neišgyventų. O rezultate augalai, nors vistiek neprisimaitina pakankamai, iš grybų ir mikrobų gauna daug bioaktyvių medžiagų.

Tai reiškia, kad jie yra maistingesni ir mažesniu kiekiu padengia, tarkim triušio poreikius?

Bet čia man tai būtų labai jau didelis skirtumas tarp kokios pamiškės žolės kur laukiniai triušiai ganos ir pievos, iš kur ateina tavo triušių šienas
O jeigu tu neduotum jiems tieeek ėsti, manai jie badautų?

Manau, kad mažesni kiekiai, pastovūs silpni stresai ir sunkiau virškinamas maistas triušių atveju skatina žarnyno mikroflorą, rezultate organizmas gauna daugiau bioaktyvių medžiagų ir, galbūt, aminorūgščių (iš pačių bakterijų) fermentų gamybai. T.y. maistas panaudojamas racionaliau, žarnyno bakterijos dar gamina pridėtinę vertę.

O jeigu tu neduotum jiems tieeek ėsti, manai jie badautų?

Manau, kad nebadautų, jeigu maistas būtų geras. Daug celiuliozės, sunkiai virškinamas. Bandysiu šert tik vakare ir daugiau šakelių, mažiau žolės.

Na taip, vėl atsimušame į tą pačią išvadą, kad patogi civilizacija prie gero neveda.

Dar yra toks dalykas kaip endogeninė mityba. Kai organizmas neturi maisto, virškinama žuvę bakterijos, negyvos atitarnavę ląstelės ir pan. Vyksta tarsi apsivalymas, kas kaip suprantu nelabai vyksta kai nuolat valgoma nedideliais kiekiais kaip dabar rekomenduojama. Todėl pabadauti kokią dienelę išeina sveika, apsivalo organizmas nuos susikaupusių šiukšlių ir dar naudos gauna įv. medžiagų pavidalu.

Taip, endogeninė mityba- svarbus momentas.
Dabartinėj gyvulininkystėj racionai sudarinėjami parai, nors ir sąlyginai atsižvelgiama į gyvūno gyvenimo ciklus. O gamtoje nėra "paros raciono", paros labai skirtingos. Bet egzistuoja "metų racionas". Jame būna tiek sočių, tiek varganų parų, tiek daug streso ir judėjimo, tiek daug pasyvaus poilsio. Ir visa tai- gyvūnų sveikata.

Tradicinėj zootechnikoj visur pabrėžiama, kad gyvuliams jokiu būdu negalima žemėto pašaro. Ypač triušiams ir atrajotojams. Realybėj triušiai mėgsta raust žemę, ėda ne tik antžemines augalų dalis, bet ir šaknis. šaknys nežemėtos nebūna. Karvės, stumbrai kartais tiesiog ėda pačią žemę... Jau nekalbant apie kiaules, kurioms dirvožemis- tiesiog būtinas kasdien. Čia prisimenu Gogolį, kurio Tarasas Bulba mokė kazokus prieš mūšį: "jeigu žaizda gili, paimkit žemės, sumaišykit su seilėm, ir dėkit ant žaizdos". Yra apie ką pamąstyt...

Triušių šerimas tik nakčiai puikiai pasiteisino, tiesiog jaučiasi, kad tai natūralus gyvūnų ritmas. Daug ėda vakare ir anksti ryte, dar neprašvitus, o beveik visą dieną miega. Kodėl paprastai naminiai triušiai aktyvūs būna dieną? Gal todėl, kad neturi saugių urvų, ėda tiesiog dėl to, kad daugiau nieko negali daryt. Dėl to jie greitai auga ir penisi, kas labai patinka augintojams. Šiaip polinkis į tukimą rodo, kad natūraliai gyvūnas neranda tiek maisto, kiek galėtų suėst, todėl gamta duoda galimybę kaupti riebalų atsargas "juodai dienai". Kai fermose visos dienos "baltos"- gyvūnai tunka nesveikai.

Net parodų standarte patelėms yra leidžiamas nedidelis paliaukis - maisto duodama daug dar ir dėl vilnos, kad kuo daugiau būtų.