GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Rašydamas knygą turėjau progos pasikapstyt žemdirbystės istorijoj. Pasirodo, tradicinis ūkio modelis susiformavo dar neolite. Jau tada mūsų kraštuose ūkių asortimentas buvo toks pat, kaip ir iki nesenų laikų, išskyrus daržovių įvairovę. O gilaus žemės dirbimo nebuvo, tik paviršinis, nes ir įrankių tokių nebuvo. Mėšlas taip pat buvo naudotas greičiau kaip mulčias, neįterpiant į žemę, nes vėlgi nebuvo kuo tą padaryt. Suprantama, žole, šienu ar šiaudais niekas nemulčiavo, čia net duomenų nereikia. Tai gaunasi, kad mes čia dviratį išradinėjam...
Tradicinis ūkis apima visas sritis viename ūkyje. Jokios specializacijos. Ir kaip dažnai gamtoj būna, tokia ūkio struktūra ne tik susiklosčiusi dėl kažkokių aplinkybių, bet ir pati racionaliausia, t.y. vienas reiškinys atlieka daug funkcijų. Nei viena augalininkystė, nei viena gyvulininkystė negali būt nei racionali, nei ekologiška, nei, tuo labiau, gamtiška. Neracionali nei produktyvumo, nei sveiko maisto gamybos prasme. Tai va tokios išvados ateina...

Tą negilų įdirbimą daugiausia taikė kaip kovą su piktžolėmis ir puresnio guolio paruošimą sėklai. Kaip bebūtų, tradiciniame Lietuvos kaime ardavo tik grūdinėms kultūroms. Tai dideli plotai, neprimulčiuosi. Daržovės augdavo nedideliame aptvertame sklypuke prie pat namo. Štai tame sklypuke ir galima būtų buvę mulčiuot - mūsų protėviams ir promotėms tikrai būtų palengvėję - praktiškai atkrenta ravėjimas ir laistymas.

Kaip molingo ūkelio gyventoja, matau, kad nepasėsi bent kiek nepadraskęs paviršiaus. Net tais laikais, kai žemė pas mane buvo gausiai įtręšta mėšlu. O mulčio dalelytės labai pamažu patenka į molžemį, turbūt nė tų žadėtų penkių metų nepakaks.

O štai smėlžemių atstovai tikrai gali nejudint žemės. Mano viena draugė sako: "ranka į žemę iki alkūnės lenda". Klausiu: "tai o kam kasi?" Sako: "tai galvoju, kad taip geriau, taip reikia, taip priimta"...

Nėra jokio fakto, kad kažkada nemulčiavo. Tikrai per tūkstančius metų negalėjo nepastebėt, kad po mulčiu viskas geriau auga. Reikia gi pripažint, kad dabartiniai agronomai šimtą kartų durnesni už anuos, kur buvo bent prieš kelis šimtus metų. Kitas dalykas, kad šienu ir šiaudais tai tikrai nemulčiavo. Belieka mėšlas.

Bet ar viskam tinka mėšlo mulčius? Gal kai kam per riebu? Tiesa, būna gi ir labai šiaudingas mėšlas, kai daug kreikiama. Tokiu pildydavo įkaistančius inspektus.

Ne viskam tinka, bet pažiūrėkim kokios yra tradicinės kultūros. Iš daržovių vos keletas. O koks galėjo būt kitoks, jei ne mėšlo? Šienas ir šiaudai buvo aukso kaina, ne taip kaip dabar, vos ne šiukšlės.

Nu tu gi nesakysi, kad ant plikos aslos gyvuliai miegojo. Kreikdavo gi visada. Mėšlas visad buvo - daugiau ar mažiau, bet šiaudingas.

Šiaudai nuo senų senovės naudojami pašarui. Javų tiek daug neaugindavo kaip dabar, tik duonai pagrinde. Kreikė turbūt tuo, kas buvo: nendrėmis, lapais, gal kokiom durpėm dar. Čia kalbu ne apie XIX amžių, o daug seniau.

Beliko išsiaiškinti, kuo kreikdavo anksčiau.

Tuo, kas netinka pašarui. Ir tvartų tokių kaip dabar nebuvo, greičiau tik pastogės ir diendaržiai. Pastogėj pašaras, o diendaržy vaikščioja. Nežinau kada gyvulius pradėta laikyt bendram name, reikia aiškintis. O diendaržy mėšlas nelabai ir skystas, gyvuliai sumina, pavasarį išdžiūsta ir gaunasi tokia pluta. O pastogėj tai patys pasikreikdavo nesuėstu šienu.