GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Nu įsivaizduok senovišką schemą. Išdegina mišką, lieka pelenų sluoksnis. Žemė miške visada puri. Į pelenus sėja ir užakėja. O paskui kai kur kasmet barsto mėšlą ir vėl paviršių užakėja. Kur mėšlo nebarstto, po kelių metų reikia degint naują plotą. Taigi, žemė visada puri ir kitokia negali būt.

Tai ir sakau apie tai, kad jei molis, jame mėšlo, pelenų turi daug būti. Mes juk kalbam apie dabartį. Kad dabar galėtum taip prabraukti molį - teks šnekėt, kad pirmai reikės įmaišyti į žemės paviršių purinančių medžiagų.

Tai taip. Tema gi apie tradicinį ūkį. Kas kada girdėjo, kad molį dirbtų "sausai", be mėšlo? ir nebuvo problemų.

Žiūrėjau filmą apie rusų sentikius ir ten klausė, kodėl jiems taip svarbu išsaugot savo kultūrą. Vyras gražiai palygino kultūrą su paveikslu: kuo senesnis, tuo brangesnis. Vertė kyla būtent nuo to, kaip ilgai išsilaiko kažkokia kultūros vertybė. Sako, mūsų kultūra bus vertinga tik tada, jeigu mes saugosim ją tokią, kokia buvo. O naujovės - nieko nekainuoja, tai pigūs blizgučiai. Tą patį galima pritaikyt mūsų ūkiams. Jeigu išlaikytumėm juose seną tradicinę žemės ūkio kultūrą - jie būtų kažko verti ir jų vertė vis didėtų. O kai pradedam mėgdžiot svetimas ž.ū. kultūras - viskas, mūsų ž.ū. vertė artinasi prie 0. Tas pats su GŽ daržais: jeigu atmetę senas kultūras imamės kolekcionuot kuo naujesnes - daržų vertė artėja prie 0.

Sena kultūra turi dvejopą atspalvį: gali būti kažkas daroma unikaliai prasmingai su verte, o kažkas yra daroma dėl tradicijos, nors ir tai kietakaktiška. Nereikėtų taip jau nekritiškai šlovinti kultūrų senumo.

Kuo senesnė kultūra - tuo arčiau elementaraus išgyvenimo, tuo ekologiškesnė ir pan. Kuo naujesnė - tuo daugiau joje neracionalumo. Ar ne taip yra? Čia netgi ne mano nuomonė buvo, bet aš su ja sutinku. Starovierams nelabai ką galiu prikišt. Jeigu jie tiek metų sugeba išsaugot tradicijas, reiškia jos kažko vertos. Lietuviai gi nesugeba, kultūra numirė kažkodėl.

Bent jau pas tvartus kreikė ir dabar seno kirpimo ūkinykai kreikia samanom. Jos nieko nekainuoja, tik prisiruošt reikia vasarą, kai sausa ir kai miškinykas nemato .
Tavo Eglutė, Sauliau, visada buvo mamutų giminės, jos nuo mažiukės plaukas ilgas. Motka jos ir dabar žiemą lauke vaikščiodama tiek neapaugo. O va Debesėlis vėl gražiai susigarbiniavo, tokia kokią ir parsivežiau pasidarė, kaip avytė

Galėtumei nufotkint Debesėlį kada prie progos.

Jo, fotiką reik iš mamos pasiskolint ir prasieit per ūkį