GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Galima skelbt šių metų rezultatus. Iš penkiolikos augintų veislių (sąrašo neskelbsiu, labai daug rašyt ir niekam neįdomu) labiausiai pasiteisino dvi. Pagal skonį ir atsparumą fitoftorai. Deja, abi labai jau mažai derlingos. Mat's Wild Cherry ir Coyote (pilnas pavadinimas- Coyote Tiny Yellow). Dabar vešliausiai auga, žydi ir puikiai dera, matomai derės iki rimtų šalnų. Abi veislės puslaukinės, fitoftora šiek tiek pažeidė tik M.W.Cherry. Aišku, buvo ir kitų, stambesniais vaisiais, bet jau seniai pamiršti. O tokio skonio kaip Coyote nebuvo nei vieni. Net Juodai Vyšniai dar toloka. Nėra jiem lygių. Ypač dera abi šios veislės kartu: vieni saldūs ir labai aromatingi, o kiti rūgštoki ir taip pat labai kvapnūs. Kas dar labai patiko- nuo stipraus mulčiavimo vaisiai nepadidėjo, kaiop buvo atsitikę su Texas Wild.
Sėklų negaminsiu, nes buvo susikryžminimo galimybė, teks vėl siųstis iš Amerikos. Ir fotikas neveikia...

Dar išsiaiškinau, kad šių pomidorų nereikia genėt (vaisiams vistiek nėra kur mažėt) ir rišt beprasmiška- vistiek auga bile kokio aukščio ir tokio pat pločio. Geriau skirt pakankamai vietos saulės atokaitoj ir palikt ramybėj. Nebent dėl geresnio vaisių nokimo rišt prie špalerio ar tvoros, bet kuolai jau čia niekaip netinka. Taip, turbūt tinklinis špaleris būtų geriausia, gal ir patys laikytųsi.

Lauke augantys pomidorai atlaikė iki rugsėjo 1, dabar visi jau juoduoja, tik laikinis pusiau gyvas. Dar ir Punta Banda pomidorai nepažeisti, tik lapai juodi.
Iš rinktų sėklų, gautų per mainus, manau, išlaikė veislės savybes ir Paul Robenson, ir Punta Banda, ir oranžinai (be pavadinimo) šitie labiausiai namiškiams patiko.
Iš pirktinių man patiko šviesiai geltonas "Peche". Švelniai saldus, be rūgštumo, kai jau kiti raudoni nusibosta, šitą galima valgyti atskirai kaip kokį vaisių.

Keletą metų auginu oranžinius pomidorus. Spalva kaip apelsinai. Skonis labai, labai švelnus, nedaug rūgšties, odele plonytė, beveik nejuntama. Karotino turi keturis kartus daugiau, nei raudoni pomidorai. Kas paragauja, raudonų daugiau nenori . Ilgiau pakabėję neskinti vaisiai įtrūksta. Vienintelis "nepatogumas" laukui - aukštaūgiai. Galėčiau padovanoti sėklyčių.

Saulius prašė įdėti į forumą, sakė pakomentuos.

Šiuos pomidorus davė tokia moteriškė gal prieš gerą savaitę. Augo lauke tradiciškai, maro nepažeisti. Augina kelis metus iš savo sėklų. Veislių nežino, aš irgi nepažįstu. Čia keturis veislės, tolimiausias tamsiai rudai- raudonas, nuotraukoje atrodo šviesesnis, o žalias- irgi prinokęs, jis žalias su šviesesniu marmuriniu raštu. Išimsiu sėklas, kas labai norės- mainuose turėsiu po kelias.

Kad niekas nerašo, tai aš parašysiu: mes jau užrišom su pomidorais... deja. Nors gal pavasarį dar sugalvosim, kasmet vis "užrišam" ir vistiek kažkiek auginam. Man dabar jau tik "Coyote" patinka. Nu labai jie mažiukai ir derlius juokingas, net derliumi nepavadinsi, bet skonis viską atperka. Fitoftorozės irgi jokių požymių nebūna niekada. Galima būtų juos panaudot kryžminimui ir bandyt įtvirtint atsparumą fitoftorozei, nesugadinant skonio. Jeigu kam tas įdomu...
Paskutinė vasara pomidorams buvo nelabai kokia, pasimatė, kad ir geriausia agrotechnika nėra visagalė, jeigu augalas iš principo neperneša kažkokių sąlygų.

Mūsų kryptis specifinė - ieškome atvirame grunte gebančių derėti ir nesirgti veislių. Taip pat nesibaidome vaisių rūgštumo, nes agdama natūralioje aplinkoje, gausioje augalų nuokritų, bet kuri veislė sukaupia daugiau cukraus bei skoninių - aromatinių medžiagų, nei auganti plikžemio dykumoje ar šiltnamyje.

Bet kiek pastebėjau- visos puslaukinės veislės, atsparios fitoftorai ir blogam orui, yra saldžios. Daug saldesnės už kitas kultūrines.

Tuo geriau mums

Taigi, ši tema netaps kitų forumų dublikatu. Taip pat iš anksto atmetu argumentą, kad visi puls sodinti tą patį. Pomidorai iš visų daržovių stipriai išsiveržę priekin savo veislių gausybe. Todėl net tų forumų, kuriuos krečia madų karštinės, augintojai visad sukomlektuoja platų asortimentą.