Veislių bandymai

[saulius]

Artėja pavasaris - veislių bandymų metas. Šluojamos parduotuvės, siunčiamasi iš užsienių, dalijamasi. Tikslas kaip ir kasmet: išbandyt, atsirinkt veisles. Pagal ką? Aišku, labai norėtųsi pagal pageidaujamas savybes, bet realiai dažniausiai gaunasi pagal augimą ir derlingumą, prisitaikymą prie vietos sąlygų ir atsparumą ligoms. Va čia ir prasideda. Pasirodo, kad ne visos mums iš pažiūros tinkančios ir patinkančios veislės gerai auga ir dera. Ką tada darom? Ogi kitais metais bandom kitas, pirmąsias nurašydami kaip netinkamas. Ir taip pasaka be galo. Geriausiu atveju pačias atspariausias pasiliekame ir dauginame, bet, kaip taisyklė, labiausiai geidžiamos lieka užribyje, nes tiesiog... neauga, neproduktyvios, serba, puolamos kenkėjų ir pan. Pasirašom sau nuosprendį: ką padarysi, tenka augint tą, kas auga geriausiai, su kuo mažiausiai problemų.
Labai geras pavyzdys su senoviškomis ropėmis (nu man jos nuolat ant liežuvio galo). Kai jų sėklos atsirado Lietuvoj, augint bandė daug kas. Koks rezultatas? Tradicinis- ropės pas mus neauga. Ir tas daugelis metė bandymus jas augint, nes gi aišku- neauga ir šventa, ką čia daugiau gali padaryt. Kai paklausi ar tikrai nė viena neužaugo, atsakoma, kad ne, vistik viena ar dvi pusėtinai užaugo. O kur jos? Kaip tai kur? Suvalgytos, žinoma. Bet daugiau augint neverta, nes jeigu iš šimto daigų užauga dvi ropės, ir durnam aišku, kad jų augint neapsimoka. Bet iš tikrųjų būtent durnam ir aišku, kad neapsimoka, o protingas pasodintų tas dvi užaugusias sėklai ir kitais metais jų užaugtų bent trečdalis, trečiais dar daugiau ir t.t. Tas pats variantas su atvežtiniais burokėliais, bulvėmis ir kitomis kultūromis.
Rezultate turim vieną kitą žmogų, kuriam auga ir ropės, ir burokėliai, nes tų pirmųjų užaugusių nesuvalgė, o panaudojo kryptingai atrankai. Ką daro kiti? Toliau bando, ima jau lietuviškas sėklas ir sėja. Ir vėl užauga tik tiek, kad toliau bandyt neapsimoka... O kaip gali būt kitaip?
Jeigu kitoje vietoje, kitame mikroklimate, kitame dirvožemyje užauginta sėkla duoda gerą derlių ir iš karto užsirekomenduoja kaip tinkama- tai ne dėsningumas, o greičiau laimingas sutapimas. Ir tas laimingas sutapimas priimamas kaip taisyklė. Iš tikrųjų gi taisyklė yra kita: gerą augimą ir derlių gali užtikrint tik kryptinga adaptacija ir nuolatinis atsėliavimas tose pačiose sąlygose.
Todėl noriu paragint atsirinkinėt veisles ne pagal augimą ir derlingumą pirmais auginimo metais, o pagal pageidaujamas savybes ir pabandyt suprast augalų adaptavimosi mechanizmus. Tai pat noriu paprotint suprantančius ką daro ir kasmet atsėliuojančius pasirinktas kultūras ir darančius atranką konkrečiomis sąlygomis: nesišvaistykit veisline medžiaga dėl "veislių bandymų", geriau panaudokit ją realiam veislės adaptavimui, užsodinkit didesnį plotą, turėsit daugiau medžiagos atrankai ir greičiau pasieksit norimą rezultatą. Retų veislių sėklos gali būt dalinamos tik tuo atveju, kai jas įsigyjantis žmogus yra pasiryžęs adaptuot veislę prie konkrečių sąlygų, o ne "pabandyt ar augs".

[Eimutė]

Ačiū už puikias mintis ir labai pratišką ir vertą dėmesio idėją.

[inga30]

Netaip baisu čia viskas kaip aprašei, auga tos ropės gerai visai, tik kad jos ne tokio dydžio kaip kopūstai ir svarbiausia kaip auginsi dar taip ir augs.

[saulius]

Baisaus tai nieko nėra, aš tik biskį užvedžiau ant kelio...

[dage]

Pas mane irgi Zoot-o ropės po truputį įsigyvena, Jau ir savų sėklų turiu šiek tiek.

[Laimis Žmuida]

Šluojamos parduotuvės, siunčiamasi iš užsienių, dalijamasi. Tikslas kaip ir kasmet: išbandyt, atsirinkt veisles. Pagal ką? Aišku, labai norėtųsi pagal pageidaujamas savybes, bet realiai dažniausiai gaunasi pagal augimą ir derlingumą, prisitaikymą prie vietos sąlygų ir atsparumą ligoms. Va čia ir prasideda. Pasirodo, kad ne visos mums iš pažiūros tinkančios ir patinkančios veislės gerai auga ir dera. Ką tada darom? Ogi kitais metais bandom kitas, pirmąsias nurašydami kaip netinkamas. Ir taip pasaka be galo.

Nemanau, kad tu taip darei ir greičiausiai šneki iš teorinės pusės. Mes keletą metų šituo būdu atsirinkinėjam veisles ir galiu pasakyti iš praktikos. Pirma, atsirinkinėjam pagal patikimą, skonį ir visos jos gerai dera. Ir antra, šis procesas nesitęsia iki begalybės. Vienais metais atsirenkame ridikėlius, tai kitais metais jau sodiname tik atsirinktus. Kitais metais atsirenkame ridikus ir sodiname labiausiai tinkančius ir patinkančius. Taip pat atsirenkam žirnius, morkas, burokėlius. Pavyzdžiui, turime penkias veisles žirnių atsirinkę ir viskas. Kam daugiau bandyti? Atsirinkome gal iš trisdešimties veislių. Ir viskas. Ir atsirinkom skaniausias. Ir jos derlingos, gerai auga. Nesusiduriu praktikoje su tavo aprašytomis problemomis.

Tos ropės iš Švedijos ir pas mus auga gerai.

Retų veislių sėklos gali būt dalinamos tik tuo atveju, kai jas įsigyjantis žmogus yra pasiryžęs adaptuot veislę prie konkrečių sąlygų, o ne "pabandyt ar augs".

Čia skamba kaip sėklų monopolizavimas ir uzurpavimas. Uždaras klubas išsiveda sau veislę ir jos nedalina. Niekas tokios veislės neturi, todėl brangiai parduoda. Aš kaip tik skatinčiau laisvę sėkloms. Platinti kuo plačiau, tegu augina, bando, praras, tai praras, bet gal nepraras. Jei prarado, tai vėl duoti. Ar ne taip išliko senosios paveldo sėklos? Pas kokią kaimo močiutę užsiliko ir dabar platinamos po amerikas kaip išskirtinio paveldo veislės. O jei būtų nesidalinę ir nebūtų paplitę? Jei klubelis ar firma būtų užsispaudus, tai ir nebeturėtume tų veislių. Dievo keliai nežinomi. Štai mirs sėklų turėtojas ir sėklos prarastos. O būtų davęs, kad ir dešimčiai pradinukų ir nors vienas iš jų išsaugotų sėklą. Reikia kuo plačiau sėklas skleisti.

Iš kur mes patys būtume gavę sėklų, jei kiekvienas sėdėtų užsispaudęs?

Kita vertus, vėlgi iš praktikos. Nu nėra ką išvedinėti. Pilna veislių pasaulyje išvestų - imk ir naudokis. Visam gyvenimui gana. Geros veislės. Geri skoniai. Ir nelabai ką išvesi, adaptuosi. Aš va gal aštuonis metus atsėliuoju pastarnokus. Nu ir kas? Niekuo nepasikeitė nei skonis, nei kitos savybės. Kitas kultūras po du, tris, keturis metus auginu. Nu ir kas? Nieko nepasikeitė. O jei nežymiai pasikeis, tai ką? Duosiu kitam ir tas vėl turės pritaikyti prie savo sklypo? Tai kodėl jam imti iš manęs, o ne iš šimto esamų veislių ar iš kito kaimyno, kuris irgi pasėjo tas pačias pradines veisles? Koks skirtumas? Praktikoje aš skirtumo nepastebiu. Žinoma, gerai, kad veislės atsėliuojamos, bet praktikoje skirtumo nesimato.

Ir dar. Prisiminkime kur einame. Ėjome link gamtos. Gamtoje geriausia kokybė. O kultūriniai augalai yra prastesni. Todėl tik laikinai auginame kultūrinius ir kai tik išmokstame, tai pereiname nuo salotų prie laukinių žolių, nuo morkų, prie pūtelių ir varnalėšų... Kultūrinių visai atsisakome kai tik galime. O čia dabar sauliaus siūlomas priešingas variantas - išvedinėkim naujas kultūrines veisles. Nu kam? Čia ėjimas priešinga kryptimi. Kaip tik reikia po truputį atsisakyti kultūrinių veislių ir pereiti prie gamtinės kokybės, o čia kaip tik išvedinėjamos vis naujos ir naujos kultūrinės veislės. Va, čia tai nebus galo. Va čia tai pasispendžiame kultūros kilpą.

[Mama Smilga]

Pagrindinė Sauliaus mintis - " noriu paragint atsirinkinėt veisles ne
pagal derlingumą pirmais auginimo
metais, o pagal pageidaujamas savybes ir
pabandyt suprast augalų adaptavimosi
mechanizmus". Aiškiai išdėstyta. Ir nėra jokios kalbos apie veislių kūrimą. Tik adaptavimas.

Keistai skamba, lyg priekaištas, kad Saulius esą nebandęs veislių. Mėgiamas kultūras - bandęs net ir daug veislių: bulves, burokėlius, pomidorus, sodo kultūras (šių tai nesuskaičiuojamai).

Bet kaip tik pritarčiau Sauliui: irgi pastebiu liaudyje veislių gausumo maniją, begalinį pirkimą. Ta pati parduotuvinė vergovė. Ir mažai kas apsistoja ties mėgstamom veislėm. Jei ir apsistoja, tai taip: dabar pirksiu tik šitas. O kas ima atrinkinėti geriausius egzempliorius, renka iš jų sėklas? Jūs - taip. Ir tampat tikrai savarankišku.

Gamtoje nuolat vyksta adaptacija. Arba matom jau įvykusią. Atnešė paukštukas sėklą - pritapo,išgyveno tai vietovei tinkamesnės variacijos. Arba ne. Jūsų pastarnokas - puikiai adaptuotas, nors ir nepakitęs. Nes adaptacija - tai prisitaikymas prie vietos sąlygų, o ne regimi pakitimai.

[Mama Smilga]

Įdomiai nuskambėjo ir raginimas skleisti sėklas. O kuo gi mes užsiimam per mainus, ir ne tik per juos?

[saulius]

Dėl skleidimo- neskleidimo. Yra geras pavyzdys su Nedzvecko arbūzais "Sniegiai". Kasmet išdalinama ir parduodama begalė sėklų. Vieniems užauga, kitiems neužauga. O ar kas nors (be paties autoriaus) išlaikė šią dešimtmečiais adaptuotą kultūrą, ar platina jos sėklas? Gal kas nors ir turi, bet negirdėjau. Todėl, kad išlaikyt arbūzų veislės adaptacines, skonines ir produktyviąsias savybes neužtenka gerų norų. Tam reikia didelio kiekio sodmenų. Ne tik dėl atrankos, bet ir artimesniems bei tolimesniems kaimynams aprūpint, kad jie kartais nesugalvotų augint kitokią arbūzų veislę ir tokiu būdu neužneštų svetimų žiedadulkių. Dabar "Sniegiai" natūraliai, be jokio įsikišimo skyla į dvi skirtingas linijas, su skirtingomis savybėmis. Arbūzų mėgėjams būtų aktualu išlaikyt jas abi ir turėt dvi lietuviškas arbūzų veisles, bet viename sklype tai neįmanoma. O entuziastų daugiau nėra. Bandytojų- kiek tik nori. Bet kas iš tų bandytojų? Veislės tai nebus, kol neatsiras rimtas augintojas. Man tie arbūzai buvo nebuvo, bet juos mėgstantys žmonės turi suprast kas ir kaip.
Ta pačia tema galima palygint ir mokslo reikalus. Tarybiniais laikais Dotnuvoj ir Babtuose buvo smarkiai užsiimama veislių adaptavimu ir naujų kūrimu. Naujų kūrimu būtent dėl adaptacijos ir produktyvumo pagerinimo. Tais laikais Lietuvoj atsirado daug kultūrų, gerai prisitaikiusių prie mūsų klimato. Dabar gi institutai užsiima veislių bandymu. Niekas nekuriama, tik bandoma ir atsirinkinėjama. Rezultate blaivesni ūkininkai jau pradeda ieškot senovinių neprobleminių javų, šakniavaisių, sodo kultūrų, nes naujosios, svetimšalės, prastai auga, serga, yra pernelyg lepios, jų auginimas tampa per brangus dėl reikalingo didelio trąšų kiekio ir neatsparumo ligoms bei kenkėjams.
Dėl senų veislių išlikimo. Kai kurios jų (labai mažai) išliko todėl, kad seniau niekas nieko nebandydavo ir ne tik kad viename sklype, bet visame rajone augindavo vienos veislės kopūstus, ropes, morkas ir t.t. Adaptavimas vyko plačiu mąstu.

[saulius]

Laimi, tarp mūsų, be tavęs, yra ne vienas, pats dauginantis norimas kultūras ir pastoviai auginantis tą pačią veislę. Bet vis dėlto tokių labai mažai. Tema iškelta tam, kad jų padaugėtų.