GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Pagalvojau, kad mes truputį užsiciklinom ant tiesioginių produkcijos pardavimų.
Gal yra minčių ir kitokiems pajamų šaltiniams. Tarkim pas mane yra tuščia sodybą, į kurią galima būtų įleist žmones pagyvent (nu tipo kaimo turizmas), tiekiant maistą iš jungtinio ūkio.
Dar gal edukacijos kokios.

Tai čia sena tiesa..., kad tiesioginiai pardavimai- pats nepatikimiausias pajamų šaltinis . Aš pvz. nieko neparduodu ir net nesiruošiu artimiausioj perspektyvoj. O pardavimuose yra ir pavojų šiokių tokių... Labai neblogas straipsnis buvo "Ozone", kur dalino per mainus, Artūro žmonos apie jų ūkį. Tai ji ten rašo, kad kai pradedi iš ūkio ieškot pajamų, tai kažkoks diskomfortas susidaro. Nu ar panašiai kažkaip. Ir jis iš tikrųjų yra, ir jungtinio ūkio atveju oi kaip smarkiai jis gręsia. pardavimai- viskas gerai, bet kai jie tampa tikslu - tada jau pekla... Taip gyvent ir mieste galima, dar geriau, tada kam tas kaimas reikalingas. Kaimą renkamės ne tam, kad būtų ką parduot, o gyvenimas būtų laisvesnis.

Jeigu dar trobos nereikia remontuot tai išvis gerai.

Na, nereikliems užtektų ir kosmetinio remonto, su laiku reiks gal ir rimčiau ką patvarkyt.

Jeigu mes, sukūrę jungtinį ūkį, pretenduojantį bent į dalinę ekologiją (prašau nelygint su oficialiai vadinamais ekologiniais ūkiais), vaikysimės pelno iš žemės ūkio, tai kuo skirsimės nuo visų kitų paprastų ūkininkų, kurių "dėka" ir atsiranda visos ekologinės problemos? Juk esmė čia ne chemijoj ir ne tręšime, esmė- gobšume, pelno siekime. Didelis ir stirpus ūkis- tai toli gražu ne didelės pajamos ir ne dideli plotai. Tai - stprūs bendruomeniniai ryšiai tarp žmonių. Ko šita rinkos visuomenė (visuomenė, kur žmonių santykiai paremti rinkos dėsniais) jau seniai nematė ir labiausiai bijo.

O dabar apie temą. Tikras kaimo turizmas, edukacinės programos, ypač pritraukiant užsieniečius, degustacijos/klubiniai restoranai, nu ir dar yra variantų. Klausimas kiek tų pajamų reikia.
Jungtiniame ūkyje bendrom jėgom mes galim pilnai išspręst apsirūpinimą maistu, ir tokiu, kokio parduotuvėse nebūna. Kam parduot geriausius produktus, jeigu galim patys suvalgyt, o parduot tik kas lieka? Dalinai ir su apsirengimu- galim užsiimt ir vilnos apdirbimu, ir odos, ir gaminiais iš jų. Jeigu tik atsiras kas užsiima. O didžioji dalis pajamų juk ir nueina šitiems dalykams. Kai jų reikia mažiau- galva daug ramesnė ir galima susigraibyt iš malonių ir neįtemptų darbų.

Tai kosmetinis remontas būtų proga visiem pasireikšt bendruomeniškume Nu jei nuspręstume eiti tuo keliu.

Na, ne visai jau taip su minimaliom pajamom gali suktis, tik valgyt turėdamas. Pats ūkis reikalauja išlaidų, be to, nesinori eit susirietus, jei bent 5-10 karvių ganai. Bent retkarčiais reikia samdyt kokį žmogų, kad pagelbėtų didesniuose darbuose, kad galėtum bent porai dienų atitrūkt. O idealiu atveju kaip sakė Justus Walkeris reikia turėti bent vieną nuolat samdomą žmogų, kuris žinotų tavo ūkyje viską.

Tai tas aišku. Bet tiek, kiek reikia pragyvenimui, gerokai skiriasi nuo nuolatinio pelno siekimo. Žinoma, visur veikia pats pats dėsnis: arba produktyvumas didėja, arba mažėja, jokio vidurio nėra. Čia ir pajamos, ir gyvenimo gerovė, ir kas tik nori. Tačiau nereikia visko suvest į pinigus, produktyvumas - tai daugybė įvairių dalykų. Pinigų reikia tiek, kiek reikia įsigyt reikalingiems dalykams ar paslaugoms. Ir kuo labiau juos galima pakeist kitais dalykais, tuo lengviau gyvent. O kur negalima tai negalima, niekas gi neneigia pajamų poreikio.

Ir čia labiau norėjau akcentuot pajamas tiesiogiai iš žemės ūkio. Kaip žinom, žemės ūkyje vyksta energijos mainai: kiek paimi, tiek turi ir sugrįžt. Tiek pat niekada nesugrįžta, bet tas skirtumas tarp paimamos energijos ir sugrįžtančios turi būt kuo mažesnis. Kitaip turėsim minusą - mažėjantį rentabilumą. Pvz. jeigu hektare išsigano dvi karvės, o ne viena - tai pliusas. Bet jeigu iš hektaro parduosim ne 2 tonas pieno, o 6 - jau bus minusas. Niekas iš niekur neatsiranda, šiuo atveju pienas - tai dirvos ir žolės energija, o kuo jos daugiau paimsim, tuo mažiau liks žemėj. Žodžiu, ūkio intensyvumas- nieko blogo, bet dideli energijos nuostoliai (išnešimas) - jau nieko gero. Todėl yra didelis skirtumas ar pvz. pardavinėt pieną rinkos kaina, ar daryt iš jo gerą sūrį (tokiu atveju įdedama darbo, bet tas pats pieno kiekis parduodamas už kelis kartus didesnę kainą), ar imt pinigus už karvės pažiūrėjimą (nu čia taip grubiai)- pirmuoju būdu patiriama daugiausia nuostolio ir gaunamos mažiausios pajamos, o trečiuoju - nepatiriama jokio nuostolio ir gaunamos didžiausios pajamos. Štai taip skiriasi pajamos tiesiogiai iš žemės ūkio ir netiesiogiai. Tų pastarųjų galima neribot, o pirmąsias ribot būtina.