GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Ir dar viena pastaba, bent jau man taip atrodo, kad tos erkės, kurios įsisiurbia gyvuliams, žmonių neliečia. Ne kartą esu radusi ant savo kūno ir ant dukrytės,- tai tokios mažos mažutėlės, kad negali net atskirti ar tai maža šiūkšlytė, ar erkė, tik pagal paraudimą aplink įsisiurbimo spėji, kad čia kažkas ne taip. O gyvuliai aplipę įvairaus dydžio ir spalvų išpampusiomis kraujasiurbėmis. Na, gal tų mažųjų net ir nepastebiu?

Erkės "išpampsta" nuo kraujo. Visos jos iš pradžių mažutės.

Na, taip , mažutės. Bet tos, tai labai mažutės. Na, gal jos būdavo pradinėje vystymosi stadijoje. Tiesiog sakau tai, ką ,,savo kailiu" esu patyrusi. Mažas erkutes, maždaug 3mm ilgio, juodas, esu mačiusi ir ant gyvūnų, kitos dar didesnės, rausvai rudos, arba dar didesnės , apie 0,5cm ilgio dryžuotos, o jau išpampusios, prisisiurbusios ,šviesiai pilkos, būna net apie 1cm ilgio. Šios, manyčiau, šuninės erkės patelės.Tik niekada neteko matyti nei tos rausvai rudos, nei dryžuotos įsisiurbusios žmogui.

Bet tos, tai labai mažutės

.

1mm ar mažesnės

Tik niekada neteko matyti nei tos rausvai rudos, nei dryžuotos įsisiurbusios žmogui.

Man teko matyti ir traukti jau įsisiurbusias visokias erkes. Ant savęs ropojančią erkę žmogus dažniausiai pajunta dar prieš įsisiurbiant. Išimtis yra tos mažutės šešiakojės erkių lervos - jos tokios mažos, kad pajusti praktiškai neįmanoma. Gyvuliams sudėtingiau, net ir pajutę jie ne labai turi galimybių jų atsikratyt.
http://lt.wikipedia.org/wiki/Iksodin%C4%97s_erk%C4%97s

Mažytės erkutės - tai erkių nifos. Tik 3, 4 metais erkės suauga. Kiekvieni metai reikia po vieną gerą dozę kraujo ir vėl jos tuno neįkirėdamos po paklote. Mažytės, mažiausiai pavojingos, nes jos negali būti viruso nešiotojomis.

Nusiteikimas svarbus, bet tai dar ne viskas. Mano įsitikinimu erkės gali užkrėsti tik silpną imunitetą turinčius žmones ar gyvulius. Išeina, kad svarbu viskas - ką valgai, kuo kvėpuoji, ką geri, ar viskas gerai su nervais ir t.t.

ar viskas gerai su nervais

Va va...

Dėl imuniteto, tai turbūt ir tiesa, bet... Mano vyras susirgo laimo liga , medikų teigimu, įkandus erkei. Nematėme mes jokios erkės. Bet esmė tame, kad imunitetas jo, manyčiau, stiprus, o va... Yra posakis: ,,jei pats nesisaugosi, tai ir Dievas neapsaugos". Erkių yra visur, bet daugiausiai ten, kur krūmynai, styro sausa pernykštė žolė.Tai galima gi į tokią vieta eiti tinkamai apsirengus, pvz.: ilgomis kelnėmis. O dėl pienuko, tai geriam nevirintą ir nemanau, kad bus kitaip. Tai šiuo atveju, jau kaip Dievas duos.

Šiemet atsirado kiek daugiau aiškumo dėl encefalito. Susirgo du draugai. Tą pačią dieną. Kadangi susirgo kartu- nelabai realu, kad nuo erkės, greičiau nuo pieno. Tą patį pieną gėrė ir vaikss, bet vaikas nesusirgo. Jų sirgimas irgi labai skirtingas- vienam teko reanimacijoj pagulėt, kitam tik tris dienas galvą ir kaulus paskaudėjo. Kraujo tyrimas rodė abiems tą patį- encefalitą.
Apie pieną yra visokių versijų- vieni sako, kad nuo jo užsikrečiama, kiti, kad kaip tik "encefalitinis" pienas suformuoja imunitetą. Bet ir tai jau nesvarbu- svarbiau, kad vaikai encefalitui atsparesni. Ir čia, daug nevyniojant, galima daryt išvadą: kieno vaikystė normali, t.y. geria šviežią pieną, prisirenka miškuose ir pievose erkių- suaugęs encefalitu neserga, nes, matomai, vaikystėj gavus sukėlėjo dozę, susiformuoja imunitetas. Kieno vaikystė sterili- tas suaugęs turi šansą susirgt.
Dar prisimenu iš Pietų Sibiro. Erkių ten daug, encefalito židinių irgi. Visi atvažiuojantys žino, kad reikia pasiskiepyt, nes pasėkmės gali būt žiaurios. O vietiniai nežino tokios ligos...
Taigi: čia visai ne prie ko nei erkės, nei jų užkrėstumas, nei pats virusas. Viskas priklauso nuo to, kaip mes gyvenam.

Taigi: čia visai ne prie ko nei erkės, nei jų užkrėstumas, nei pats virusas. Viskas priklauso nuo to, kaip mes gyvenam.

Esu tos pačios nuomonės. Viskas priklauso nuo paties žmogaus būklės.