GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Bet tai kas tada gautųsi Sauliau? Jei namas privalo būti vienos patalpos, o dabar gyvenu 11 os patalpų name? Negi turiu prarasti turimą ramybę, griaut viską ir statytis tokį, koks priklauso? Pagauni mintį? Čia gi taip pat - ramybės praradimas. Va gyvent mieste, tai tikrai nebuvo ramybės. Bent jau man. Gal kitiems kitaip? Ten - ar vienos patalpos butas, ar 8 kambarių per du aukštus - tai vienas ir tas pats - kabi ore.

Mintį tai pagaunu, bet pradedant iš naujo- gal geriau rinktis geresnį variantą? Sakykim, ar pirkt gatavą namą su kažkiek ten patalpų, ar pirkt nuogą žemės sklypą prie vandens ir statyt namą pagal poreikius. Aš iki šiol galvojau, kad geriausia- viskas gatava. O dabar jau pradedu svarstyt kitaip.
O ką manai dėl sodo ir gyvulių? Pagal tuos pačius kokybės kriterijus.

Gyvuliai - tai nuolatiniai iššūkiai. Ramybės čia mažai, ale tai kad maistas - koncentruota forma gaunamas. Ir laiko nedaug, palygint, tesuvalgo. Toks kaip ir kompromisas. Sodas tai išvis jėga - ypač jei savo gyvenimą gyvenantis, brandus. Priežiūros nulis - o paukščių čiulbėjimo ir vaisių - begalė. Sodas gyvūnijai apskritai, tai kaip koks Akropolis kauniečiui, traukos vieta ir žiemai, ir vasarai. Mini miškas. Gali trukdyt tik tam, kas nori tą sodo vietą suart ir grūdais užsėt. Arba trukdys, neramumą kels tam, kuris į sodą žiūri, kaip į iššukį - daugiau, žemiau, įvairiau.

Savo sodybą pirkau ir gyvenu iškart su troba, didžiuma paliktų rakandų, su sodu, su viskuo. Pirk dabar sklypą, statykis namą, augink sodą - praeis min 10 metų, kol turėsi tą pačią gyvenimo kokybę. Per tą laiką ir vaikai užauga. Nesakau, kad toks variantas yra blogai - jei tik traukia, pirmyn. Bet dažniausiai tose sodybų kūrybose tikrosios ekologijos net nėra - drasko aplinką, stato, erzinasi tarpusavyje. Kaip kam.

Tai kaip viskas gražiai dėliojasi. Sodas- be jokių "navarotų", paprastas, puslaukinis, dideli ilgaamžiai medžiai, jokio genėjimo ar formavimo. O po sodą vištos kapstosi- laiko jos visai neužima, o kiaušus deda. Ir jokių ten permakultūrų nereikia- va ir visas zonavimas: upė, namas, sodas ir gyvulukai bastosi. Dar sugalvot, kad nereikėtų šienaut žiemai- visai idealas. Bet labai riboja plotai- prie Baikalo nešienauja, o žiemos ten kur kas rimtesnės, ir ganosi karvės per žiemą...
Aha, dėl laiko tai sutinku. Nors irgi- sodas tegul sau auga, jeigu žemė prie didelio miško (o čia būtinai)- uogų bus, pradžiai užteks. O miško energija irgi savo daro.

Bet dažniausiai tose sodybų kūrybose tikrosios ekologijos net nėra - drasko aplinką, stato, erzinasi tarpusavyje. Kaip kam.

Nu irgi negaliu nesutikt. Todėl reikia rast variantą, kad būtų ir sodyba, ir ekologija. Kad taip įsipaišytų į aplinką, tarsi ten nieko ir nebuvo- tik vietoj taurų karvės ganosi.

O kaip tada su kūryba? Juk daug kas galvoja, kad jie ne drasko aplinką, o ją kuria. Įsivaizduoja, kad štai iš paprastos pievos padaro gražią pievelę, dar ten gėlių prisodina ir dekoratyvinių medžių, ir iš viso juk vyraujanti nuostata: žmogus- kūrėjas, jis privalo kurt savo aplinką, o ne tenkintis esama, ir netgi kad ta sukurta aplinka- daug geresnė ir jam visapusiškai palankesnė, nei natūrali.

Man tai atrodo paprastai - žmogus kuria aplinką ir leidžiasi būti kuriamas tos aplinkos. Kai tik ta harmonija suardoma, tai ir prasideda betonavimai.

Pameni, kaip sakei, kad nenaudojami augalai nyksta (čia apie tuos nykstančius), t.y. normalu, kad gyvoji gamta formuoja aplinką pagal savo poreikius. Visa esmė yra pusiausvyros-harmonijos išlaikymas. Gal tiesiog dar nesame tiek protingi, kad žinoti iki kur dar harmonija ir jau nuo kur darome žalą.

Man tai atrodo paprastai - žmogus kuria aplinką ir leidžiasi būti kuriamas tos aplinkos

Nu nelabai čia paprastai skamba, bent jau man. Reikėtų detaliau.

Gal tiesiog dar nesame tiek protingi, kad žinoti iki kur dar harmonija ir jau nuo kur darome žalą.

O kam žinot? Šernas irgi nieko nežino, net negalvoja apie harmoniją ir žalą, gyvena sau ir tiek. Užsiima gyvenimu tiesiogiai, kitaip sakant, o ne aplinkos tvarkymu ar galvojimu kaip ją pagerint kad būų harmonija. Čia ir yra atsakymas.

Oi, jei šernas galvotų kaip žmogus, ypač "ekologiškai nusiteikęs", tai iš bado numirtų. Gi knisti negalėtų, pagalvojęs kiek miško paklotės suardo

Būtent, kad žmogus ne šernas. Mes galim atgal į urvus sugrįžti, bet intelekto nebeiškirpsi.