GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Viską, ko man reikia, sėju į pūdimines lysves. Velėnos, kaip žinia ten nebūna kaip ir, beje, jokių kitų augaliukų, kurių pats ten neįkišau . Storam mulčo sluoksny viskas sudygsta puikiai. Suprantama, kad paskui teks persodint. Jei esu labai susirūpinęs pagrindine šaknim ir nenoriu jos pažeist - persodinu sėjinukus dar tais pačiais metais iškasdamas kuo giliau. Dažnai išsikasa gar kartu su nenukritusia sėkla ir pagrindinės šaknies ilgis tesiekia 8- 15 cm. Sodindamas į nuolatinę vietą iškertu kastuvu gabalą velėnos per kastuvo plotį ir gylį. Atsiradusią duobę užpildau puveninga žeme iš gilesnio pūdiminės lysvės sluoksnio. Ten nėra kitų augalų sėklų. Į tą žemę ir sodinu, vieną kartą gausiai palaistau, užmulčiuoju pjuvenom apie 10 cm, peržegnoju ir.... pasiuskis. Po metų į sėjinuką skiepiju ką noriu. Priežiūros nereikalauja jokios, nes plotelis aplink sėjinuką papildoma augmenija pasipuošia irgi tik po metų, o tą laiką sėjinukas auga vienas, be jokios konkurencijos ir sustiprėja tiek, kad niekas jam nebe baisu... Galima sėt ir į indelius nuo grietinės, pripildžius juos substrato. Jei sudygsta dar rudenį ir bijot, kad nušals - indelius visad galima sustatyt į rūsį ir pasodint nuolatinėn vieton pavasarį neišimant iš indelio, o tik jį supjaustant. Visos šaknys lieka absoliučiai sveikos.

Va apie indelius irgi norėtųsi keletą žodžių. Patogus tai būdas, bet dažnai būna "užtrūkimo" priežastimi. Sodinukas turi būt persodintas dar iki tol, kol šaknys užpildys visą indelio tūrį. O kiek tenka matyt sodinukų, kai indelyje vien tik šaknys ir pagal amžių jis jau turėtų būt dvigubai ar trigubai didesnis. Erdvės ribojimas pirmais- antrais metais tiesiogiai atsilieps vėlesniame amžiuje. Čia irgi vyksta tam tikras auklėjimas: mes parodom medeliui, kad augti nėra kur, reikia ribot savo ūgį ir priaugį, norint kažkaip išgyvent. Rezultate turim niekaip negalintį įsibėgėt medį, kuris gal ir anksčiau pradės derėt, bet naudos iš to derėjimo... Tas pats kaip su vaikais...

Dėl indelių - visiškai teisingas pastebėjimas, Sauliau. Todėl nereikia laukt, kol indelis prisipildys šaknų. Sudygo, 2-3 tikrieji lapeliai ir ... laisvę jam !

Atkreipkit dėmesį: laukinio juodojo serbento lapai- patys mažiausi iš visų j.serbentų.

O čia kultūrinis j.serbentas, antrametis.

Turim tokią istoriją. Pas tėvus buvo senas sodas. Viena obelis vesdavo nuostabaus skonio obuoliukus. Bet buvom jauni, kvaili. Prieš statant namą šmaukšt, išnaikinom viską. Na bet užtat kaimyno, nekvailo būta. Jis pas save įsiskiepijo šakelę. Kartais per tvorą ir mums permeta kokį obuoliuką , sako "va , žiūrėkit, jūsų tėvų obuoliukai".
Tai dabar kai čia paskaičiau, mes turim šancą ištaisyt klaidą ir vėl turėt tokią obelaitę? Man tai sunkiai suvokiama, bet bandyt reikia.
Suvalgom kaimyno duotą obuolį.Sėklytes sukišu į žemę kas kokia 20 cm . Pažymiu pagaliuku kiekvienos sėklytės vietą. Gerai apmulčiuju, kad nedygtų toj vietoj žolė. Ir laukiu pavasario, gal viena kita išdygs? dar peržegnot pamiršau. . Ar prajuokinau labai, ką ne taip daryt reikia?

Neprajuokinot, daug kas taip mano... Iš sėklų išdygs, bet tokie patys obuoliai tikrai nebus. Gali būt panašūs, gali labai panašūs, o gali būt ir visai nepanašūs... Bet kam dešimt metų laukt- pasisėkit antaninio sėklų ir paskiepykit, iš kaimyno šakelę paėmę. O gal jau turit kokią jauną obelaitę, į kurią būtų galima skiepyt?

Supratau, tai jeigu įskiepysim, tik tada bus tokia pati, taip?

Taip .