GŽ produkcijos sertifikavimas

[saulius]

Sertifikavimas tam, kad pirkėjas žinotų, kokie reikalavimai keliami GŽ produkcijai, o augintojas- kokių reikalavimu reikia laikytis. Ir tiek. Už kokybę atsakingas augintojas, sertifikatas gali tik patvirtint, kad produkcija užauginta būtent taip. Ūkius patikrint ne taip sunku, kaip atrodo. Man užtenka vieną kartą pamatyt daržą-sodą ir pakalbėt su šeimininku, kad pasakyčiau ar atitiks produkcija GŽ reikalavimus ar ne. O kartais nei daržo matyt nereikia . O lygiai- dar svarstytinas klausimas, juos apsprendžia ne tik auginimo procesas, bet ir aplinka, naudojamos priemonės ir pan.- tie dalykai nesikeičia.
Ar jūs ruošiatės augint pardavimui?

[ArvydasG]

O gal reikia pradziai eiti paprastesniu keliu, neskirstyti i jokius lygius. Svarbu , kad zmogus augintu pagal GZ PRINCIPUS.
Ateis laikas, gal kazkas keisis. Pats klientas atsirinks kur jam labiau patiks pirkti.

[Laimis Žmuida]

Tik sąmoningas pirkėjas, kuris ieško kokybiškos produkcijos, apsilankęs pas augintoją, pažiūrėjęs kaip auginama viskas ir kiek tai tenkina jį, gali nuspręsti už kiek jis nori pirkti, o augintojas turi teisę parduoti už tiek ar ne.

Labai geras variantas. Tokį variantą taiko Viva sol, tokį variantą gali taikyti ir kai kurie GŽ augintojai. Jei pirkėjas yra sąmoningas ir pats sugeba nustatyti produkto kokybę, tada viskas puiku - jokio sertifikato nereikia. Tokie žmonės ir nesidarys sertifikatų. Visiška laisvė.

O bus tokių žmonių, kurie atvažiuoja pas ūkininką į daržą ir nesupranta ta daržovė pagal GŽ principus užauginta ar ne. Štai tokiems sertifikatas ir reikalingas. Jei pats neskiri, tai pasitiki GŽ ekspertais sertifikuotojais, kurie garantuoja kokybę.

[Laimis Žmuida]

Kada suteiksit produkcijai lygį? Auginimo pradžioj? Tai reiškia įsipareigojimą auginti tik taip, tai čia nesuvaržymas prisirišti prie to lygio? Ar gale? Tai kam tada sertifikavimas.

Manau sertifikatas turi būti suteikiamas gale. Kas iš to, kad augintojas prisižadės auginti A lygiu, bet jam nepavyks. Gale matosi kokiu lygiu jam pavyko išauginti, tai gale ir suteikiame tokį sertifikatą, kokį ir pavyko realiai užauginti derlių. Sertifikatas atspindės realų derlių. Tokia jo prasmė - nurodyti kokybę. Tada vieno augintojo krapai B lygio, česnakai, morkos, burokai C lygio ir obuoliai, kriaušės Elitinio lygio sudedamos į puslapį. Pirkėjas mato ko galima nusipirkti pas augintoją ir kokio lygio. Taip pat atvažiavęs jis gali prisipirkti ir ko kito ko tik panorės, bet puikiai suprasdamas, kad tie dalykai yra nesertifikuoti. Man rodos visiška laisvė.

Ir dar Sauliau, kokia sertifikavimo prasmė, ji turės juridinę galią? Būsit atsakingi, kad augintojas augins tik taip, o ne kitaip? Jei taip, tai tada teks dažnai lankyti augintojus, o jei ne- tai valgytojo užmigdymas, nes jei augintojas nušoks į kitą lygį ? Sakysit, augintojas turi būti sąžiningas tai tada ir be sertifikavimo jis toks bus, tai kam tas sertifikavimas?

Nu taip, GŽ sertifikuotojai turi apsiimti atsakomybę ant savęs. Jei sertifikuotojai sąžiningai ir gerai dirbs, tada pirkėjai pasitikės sertifikatais ir jais naudosis. Jeigu sertifikuotojai nusivažiuos kaip Ekoagros, VMVT ar kitos tarnybos, tada žmonės tuo nepasitikės ir atmes GŽ sertifikatus. Žmonės, t.y. pirkėjai su pardavėjais kartu ir nuspręs ar gerai vyksta sertifikavimas, ar jie patenkinti sertifikavimu ar tas sertifikavimas reikalingas ir ar jie nori ir toliau jį naudoti. Tautos balsas taip sakant spręs likimą. Aukščiausia institucija.

[Jurga]

Sveiki, 27 d. visai negalėjau prisijungti prie GŽ, bet kitus psl krovė, tai jau vyras juokės, kad mane užbanino, bet sakiau, jūs ne tokie Vakar aš negalėjau
Dabar prie diskusijos grįžtant, vyručiai, jūs priešingai kalbate:

Saulius

Už kokybę atsakingas augintojas, sertifikatas gali tik patvirtint, kad produkcija užauginta būtent taip

Laimis

Nu taip, GŽ sertifikuotojai turi apsiimti atsakomybę ant savęs. Jei sertifikuotojai sąžiningai ir gerai dirbs, tada pirkėjai pasitikės sertifikatais ir jais naudosis

Tai Sauliaus atveju tiktų nurodyti nekintamas sąlygas (aplinka) ir ketinimą auginti laikantis GŽ, o pagal Laimį, tai jau kainuotų nepigiai, nes turėtų būt dažni vizitai, kad patvirtinti visus atitikimus tam tikram lygiui.
Sauliau, ar auginsim pardavimui? Greičiausiai šiemet bent ne, norėtųsi bent sau pakankamai daržovių užsiauginti pagal GŽ, nors paskutiniais metais daržas būdavo labai jau GŽ net nežinant apie ją Tik praeitais metais braškės tarp žolių nuo lietaus puvo . Čia vaikai kaltininkai, vis prisisodinam, o po to per juos nespėjam nuravėti, tai daržovės tarp žolių Tik derliaus nepakanka...

[Laimis Žmuida]

Dabar prie diskusijos grįžtant, vyručiai, jūs priešingai kalbate:

Pabandykime konkretizuoti situaciją. Tarkime sertifikuotis nori Vėjai, Lugnė, Galina, Mindaugas, Romas... Vėjus ir Lugnę mes pažįstame, buvome pas juos ir žinome kaip jos augina. Tokiu atveju į vietą važiuoti nereikia. Tiesiog reikėtų pašnekėti telefonu ar internetu ką konkrečiai augins, kiek ir kaip. Vėjai ir Lugnė sugebės nupasakoti, o Saulius sugebės pasakyti ką reikia patobulinti. Ir to užtenka, kad užauginti gerą produkciją ir išduoti sertifikatą.

Su Galina, Mindaugu ir Romu kiek kitaip, nes mes nematėme jų daržo, nematėme kaip jie ūkininkauja ir negalime jais pasitikėti. Bent pirmais metais. Todėl iš pradžių mes komunikuojame su jais. Tegu papasakoja kaip vitaminai ir kitos bioaktyvios medžiagos atsiranda augaluose ir kaip konkrečiai jie žada daryti. Jei matome, kad supratimas yra, kad žmogus supranta kaip užauginti gerą produkciją, tada galime važiuoti toliau. Augintojas augina, o mes atvažiuojame vidury auginimo ar gale patikrinti ar tikrai taip augina kaip sakė. Galiausiai išduodame sertifikatą arba ne. Kitais metais mes jau matome ar galima pasitikėti tokiu žmogumi nebevažiuojant į sklypą ar vis dar reikės važiuoti.

Taigi išlaidų čia nedaug. Dabar - kas atsakingas už produkcijos kokybę.

Žinoma, atsakingiausias už kokybę yra augintojas, nes tik jis gali įkišti vitaminus į produktą. Sertifikuotojai to nepadarys ir pirkėjai to nepadarys. Todėl už produkto kokybę plačiąja prasme atsakingas augintojas. Tačiau įvedant sertifikatą atsakomybę ant savęs apsiima sertifikuotojas. Jis garantuoja pirkėjui, kad augintojas gerai augina. Ir jeigu kažkada paaiškėja, kad išauginti nekokybiški produktai, tada kentės ne augintojas (jam nereikės nei pinigų gražinti, nei iš naujo produkcijos auginti, nei atsiprašinėti pirkėjo-valgytojo), kentės sertifikuotojas, kad nesugebėjo užtikrinti atitinkamo auginimo proceso. Jei tautos balsas ras blogos kokybės produktų, tai sertifikavimo sistema žlugs. Augintojas ir toliau sau galės auginti ir pardavinėti be sertifikato, o sertifikavimo sistema žlugs, nes ja negalima pasitikėti, jeigu ji nesugeba garantuoti produkto kokybės.

Čia atsakomybė tenka ir pirkėjui, valgytojui. Jeigu jis tik dirbs-pirks-mirs, tai nieko iš to neišeis. O jeigu vartotojas bus priekabus ir gilinsis į skonį, aromatą, gal pasigilins ir į technologijas ir atvažiavęs gal pamatys darže kažkokius negerumus ir praneš sertifikuotojams, tada sertifikuotojas matys kur yra silpna grandis ir stengsis ją sustiprinti arba pašalinti.

Taigi, kad sistema veiktų atsakomybę neša visi. Ir augintojas, ir sertifikuotojas, ir pirkėjas-valgytojas. Augintojas suinteresuotas būti sąžiningu ir patikimu, nes tada jam sertifikavimo kaštai mažesni, nes nereikia ekspertams važiuoti tikrinti, pardavimo ryšiai platesni, nes jeigu sertifikuotojas pasitiki, tai jis randa ir kur realizuoti aukštos kokybės produkciją, augintojui nereikia sukti dėl to galvos. Sertifikuotojas suinteresuotas kontroliuoti augintoją, šnekėtis su juo, apmokyti jį ir gauti aukštos kokybės produkciją, nes jei pirkėjas išsiaiškins, kad produkcija bloga, tai sertifikuotojui blogai, žlunga pasitikėjimas juo, griūna sertifikavimo sistema, netenkama ir uždarbio (jei jis ateityje bus). Pirkėjas-valgytojas turi būti suinteresuotas labiausiai, nes, pirma, jis gi pats tai valgo. Jam svarbu ką jis valgo. Antra, jis negali ar nemoka sukontroliuoti augintojo, todėl suinteresuotas, kad sertifikavimo sistema bent kurį laiką veiktų ir, kad padėtų jam nusipirkti tikrai gerą produktą. Jei jis pats neskųs radęs pažeidimus pas augintoją ar sertifikavimo sistemoje, tai ta pati sistema jį apgaudinės. Todėl pirkėjas-valgytojas čia irgi turėtų būti raginamas aktyviai dalyvauti procese.

Pabrėžiu, kad geriausias variantas yra tas, kad valgytojas augintųsi produkciją pats. Tada jokių šansų, kad bus kokia nors apgavystė. Ir sertifikavimas tada nereikalingas. Nebent kaip mokomoji priemonė. Kitas, prastesnis variantas, kai augintojas stipriai domisi auginimu, pats viską moka, išmano ir pats gali sukontroliuoti augintoją, bet savo daržo negali turėti. Tada sertifikavimo irgi nereikia, nes pirkėjas-valgytojas labai protingas ir jo neapgausi. Trečias, dar prastesnis variantas, kad pirkėjas-valgytojas negali nei pats augintis, nei turi pakankamai žinių kaip patikrinti augintoją ir produkto kokybę. Va čia ir reikalingas sertifikavimas. Sertifikuotojai prisiima atsakomybę už produkcijos kokybę tapdami augintojo ir pirkėjo-valgytojo tarpininkais.

Trečias variantas - pats blogiausias šioje situacijoje. Todėl sertifikavimo sistema visada turi stengtis save sunaikinti ir mokyti žmones patiems augintis produkciją.

Atsiprašau, kad vėl paklodė teksto gavosi. Kitaip neišeina man.

[Laimis Žmuida]

Tiesa, siūlyčiau prie elitinės produkcijos parašyti, kad auginama tik iš savų sėklų, kurios auginamos tame pačiame sklype. Nes iš pirktinių sėklų elitinės produkcijos negausime. Sėklos turi priprasti prie vietos sąlygų. Be to, jei žmogus auginasi sėklas sau, tai jis reiškia toje vietoje ne pirmus metus ūkininkauja ir jis suinteresuotas neteršti aplinkos, nes jis yra nuo jos priklausomas.

[Vėjai]

Taip ir pamėlynuosim besvarstydami.
Reikia pabandyti ir tada pasirodys visos spragos.
Tik manau turi būti kažkokia riba, po kiek daržininkavimo metų iš vis galima pradėti sertifikuoti savo produkciją.
Jei žmogus tik pirmi metai, kad ir gerai teoriškai pasimokęs, auginasi daržoves pagal GŽ principus, ar galima, galvoti, kad tai tikrai jau tokio lygio daržovės, kad galima gauti sertfikatą?
Aš dar ir po dviejų sezonų nedrįstu sakyti, kad pas mane jau GŽ daržas.

[saulius]

Jei žmogus tik pirmi metai, kad ir gerai teoriškai pasimokęs, auginasi daržoves pagal GŽ principus, ar galima, galvoti, kad tai tikrai jau tokio lygio daržovės, kad galima gauti sertfikatą?

Žiūrint kokia buvo dirva ir kaip paruošta, bet tikrai įmanoma. Pvz. jei dirvožemis jau buvo aktyvus arba sodinama į natūralią dirvą.

[Jurga]

Man vis tiek daug priešybių lieka, bet čia jau mano bėdos, jūs kaip sakot, laisvė, tai jūsų sistema, jums spręsti,visada bus pirkėjų, kurie norės tam tikros etiketės, kad patvirtinti savo socialinį statusą.