GŽ produkcijos sertifikavimas

[Laimis Žmuida]

Jei baigėm pirmą punktą, tai pereikime prie antrojo:
2. Vaisiai skinami tik pilnai prinokę ir realizuojami paros bėgyje, išskyrus vaisius, laikomus žiemai.

Priedo elitinei produkcijai - "Realizuojama tik ūkyje".

Kad kokybė geriausia tik nuskynus ar išrovus, kad kokybė geriausia tik prinokusio vaisiaus ar daržovės, tai čia, manau, visiems aišku. O kaip dabar praktikoje šį dalyką sukontroliuoti? Tarkime turime 20 žmonių su sertifikatais ir jie sertifikavosi po 5 rūšis daržovių. Tai pagal idėją sertifikuotojas turi paskelbti tinklapyje apie produkciją. Žmogus, kuriam prinoko derlius skambina sertifikuotojui, anas įtraukia į tinklapį ir po paros turi išimti iš tinklapio sertifikatą, jeigu tai ne žiemos laikymui skirta produkcija. Jeigu tokių žmonių bus daug, tai sertifikuotojas derliaus metu turės neatsitraukti nuo kompiuterio.

Galbūt tada galima daryti taip, kad į tinklapį įdedama informacija ne apie jau sertifikuotus produktus, o apie ketinimą sertifikuotis. Pvz., pavasarį atsiranda informacija, jog sertifikato siekia 10 ūkininkų, jie sertifikatus gaus tik kai prinoks produkcija ir bus nustatyta ar ji atitinka GŽ kokybę. Taigi visą pavasarį, vasarą kabo tinklapyje bandančių sertifikuotis adresai. Pirkėjas-valgytojas išsirenka ūkininką, susisiekia su juo, rezervuojasi produkcijos. O kai ateina derliaus metas, kai prinoksta vaisiai, tada pirkėjas-valgytojas atvažiavęs į augintojo ūkį kartu su augintoju skambina sertifikuotojui ir teiraujasi ar yra sertifikatas. Sertifikuotojas dar gali pakalbėti su augintoju, paklausinėti ar tikrai skonis, aromatas yra, ar tikrai iki galo pavyko laikytis GŽ technologijų ir jei viskas gerai, tai pasako, jog sertifikatas yra. Iš karto sertifikuotojui pasakoma ir kiek produkcijos realizuota ir kiek dar liko tokios. Tada sertifikuotojas dar gali įmesti reklamos į tinklapį, kad va jau prinoko tokia ir tokia produkcija, skubėkite įsigyti.

Taip būtų labai gerai, nes sertifikuotojas visada palaikytų ryšį su augintoju, neatitoltų nuo jo ir būtų daugiau pasitikėjimo, saugiklių. Be to, sertifikuotojas puikiai žinotų kokia produkcija užaugo ir kiek jos liko, padėtų augintojui ją realizuoti. Čia tik vienas "BET" yra. Bet sertifikuotojui, tai bus daug darbo.

[S1mas]

Neveiks tokios sistemos, kur sertifikuotojas bus dažnai įtraukiamas į pasirinkimo/pirkimo eigą. Neišvengiamai kels nepasitikėjimą sertifikuotoju tiek iš pradavėjo, tiek iš pirkėjo pusės. Vienintelis kelias - sureguliuoti taip, kad pirminį sertifikavimą visam ūkiui, arba produkcijos tipui ( uogos, šakniavaisiai ir t.t., o ne atskiroms daržovėms ) išduoda sertifikuotojas, o patvirtina ir atnaujina perkantis klientas tame pačiame interneto šaltinyje. Esant kliento nusiskundimui ar abejonei, vėl įstoja sertifikuotojas.

[Laimis Žmuida]

Simai, visos kitos žemdirbystės sistemos sertifikuoja ūkius, nes jų kitokia funkcija. Jų funkcija - apsaugoti nuo užterštumo. Pavyzdžiui, ekologinė ir biodinaminė. Jos nustato tik tiek, kad nebūtų užterštumo daržovėse. Todėl jos aprašo sąlygas sertifikavimo taisyklėse, kurių reikia laikytis, kad produktas būtų neužterštas, pvz., tiek ir tiek nuo kelio, tiek ir tiek nuo pesticidais purškiamo lauko, nenaudoti ūkyje sintetinių trąšų ir t.t. Ir jei taisyklių laikomasi, tarša nevyksta visame ūkyje ir gaunama norima kokybė, t.y. neužteršta produkcija.

Mūsų gi funkcija kitokia. Užterštumas ir pas mus kontroliuojamas, bet yra ir kita funkcija - kokybė. T.y. į produktą turi būti pridėta vitaminų. O tam padaryti nepakanka vien ekologinės aplinkos. Reikia konkrečiai kultūrai suteikti konkrečias sąlygas. Gali būti taip, kad auga šalia morkos ir pomidorai, ir į vienus vitaminai įeina į kitus - ne. Todėl mes turime sertifikuoti atskiras kultūras ir reikalauti, kad joms būtų suteikiamos reikalingos tai rūšiai sąlygos.

Galbūt būtų dalinė išeitis sertifikuoti produkcijos tipą - uogas, šakniavaisius, bet čia reikia pagalvoti, nes ir skirtingoms uogos gali reikėti skirtingų sąlygų. Pagalvosim.

Sertifikavimas turi būti atliekamas gale, nes jei augintojas žada auginti, tai dar nereiškia, kad jam pavyks tai padaryti. Pavyzdžiui, žmogus norėjo auginti, viską gerai darė, o paskui susirgo jo giminė ir jis turėjo atsitraukti mėnesiui nuo daržo, viskas perdžiūvo bakterijos mirė ir jokia GŽ nesigavo. Todėl sertifikatas turi būti duodamas auginimo pabaigoje. Kaip tai padaryti, reikėtų sugalvoti. Galimas dalykas - telefonas. Gal galimi kiti variantai. Simai, sakai, kad neveiks tokia sistema kur dažnai įtraukiamas sertifikuotojas. Turi omenyje, kad jei augintojas skambina sertifikuotojui auginimo pabaigoje ir tas suteikia telefonu sertifikatą, tai nepatikima? Man atrodo kaip tik patikimumas bus jei sertifikuotojas kuo dažniau bendraus su augintoju. Čia gi grįsta pasitikėjimu ir kuo dažniau bendrauji, tuo labiau pasitikima. Nesuprantu kodėl sakai, kad pasitikėjimas nuo to turėtų mažėti. Papasakok plačiau.

[Laimis Žmuida]

Be to, sertifikatas staigiai reikalingas ne visoms daržovėms. Žiemai laikomoms daržovėms sertifikatą galima duoti visoms kartu kokį rugsėjo mėnesį, nes jos stovi ilgai ir galima patikrinti vėliau. Staigus sertifikatas būtų reikalingas einamoms daržovėms - ridikėliams, svogūnų laiškams, salotoms, špinatams, uogoms ar pan.

[Laimis Žmuida]

1. Jei būsi apkrautas bent 10 procentų savo laiko aktyviu žemdirbystei sezonu, kiek laiko praeis kol sakysi -ėė stop, man reikia šeimai pajamas uždirbti, mokėk mielasis už sertifikavimą tiek ir tiek?

Pirmais metais turėsime sertifikuotų kokia 10 augintojų, antrais - gal 20. Su tiek žmonių lengva apsidirbti. Todėl sertifikatas pirmais metais bus nemokamas. Gal ir antrais. O toliau žinoma, kad sertifikatas turės kainuoti.

2. O kas dengs dažnų sertifikavimo kelionių benzino sąnaudas?
-Čia jau turime ženkliai kylančią parduodamo produkto savikainą, įsipareigojimus sau parduoti ne mažiau kaip... vnt. kad padengti sąnaudas ir t.t visus eiliniam verslui būdingus, su GŽ pasaulėžiūra nelabai suderinamus, bruožus.

Benziną padengia tas, kas gauna už produkciją pinigus, t.y. augintojas. Jeigu augintojui apsimokės sertifikuotis, tai jis ir sertifikuosis, jei ne - tai sertifikavimo nedarysime. Sertifikavimas žinoma turi verslo bruožų. Tačiau kaip ir bet kuris pardavinėjimas. Kol pardavinėjama, tol galima bandyti tai daryti gerai ir kokybiškai. Ir visada stengtis lenkti į tą pusę, kad pardavinėjama tik laikinai, kad galima gyventi ir be pardavinėjimų, be darbo... Kai išmoks augintojas taip gyventi, tada sertifikavimas nebereikalingas.

3. Telefonu sertifikatai gali būti išduodami tik tuo atveju, jei jie absoliučiai nieko nereiškia nei vienai iš šalių. Pasitikėjimas yra būtinas, bet jis telefonu nei įgyjamas, nei palaikomas. Reikalinga bendrauti akis į akį ir matant auginimą vietoje. Todėl tai pardavėjo/pirkėjo bendravimo kuriamas santykis.
-Pagalvok, ką reikš toks sertifikatas pirkėjui, kai šis sužinos, kad jis gautas telefonu?

Augintojai norintys sertifikuotis kviečiami atsiliepti jau dabar, žiemą. Su jais bus dirbama iki pavasario. Kai kuriuos iš jų mes jau pažįstame ir pasitikime. Su kai kuriais dar tik teks susipažinti. Iki pavasario testuojamos žinios, žiūrima ar žmogus tikrai mokės auginti pagal GŽ technologijas. Jei matome, kad sugebės, tada išduodame sertifikatą. Tačiau ar tikrai pavyko augintojui išauginti produkciją sužinosime tik rudenį kai derlius užaugs. Tik tada galėsime patvirtinti, jog augintojui tikrai pavyko užauginti produkciją pagal GŽ principus. Taigi sertifikavimas normaliai patikimas, o telefonas gale naudojamas tik kaip patvirtinimas, kaip dar vienas saugiklis. Augintojas juk gali prisižadėti daug ir nepadaryti, o telefono skambutis jam auginimo pabaigoje, tik tam ir reikalingas, kad dar kartą patvirtinti, jog viskas tvarkoje.

4. Jei Lietuvoje atsiras šimtas norinčių sertifikuotis - kokios organizacijos tam prireiks, kad suspėti viską pas visus sužiūrėti? Vargu ar į tą organizaciją įeis vien tik idėjiniai žmonės, kurių kol kas tėra keli. Reikės samdyti arba imti sertifikuotojais iš tų pačių, kurie ir patys augina pagal sertifikatą.
-Čia jau biurokratija su visomis iš to iškylančiomis pasekmėmis.

Kol kas mums su Saulium sertifikavimo procesas atrodo paprastas ir neskausmingas. Galbūt jį aprašyti sunkiau, nei padaryti. Na, pažiūrėsime praktikoje. Tačiau nereikia bijoti. Nepavyks, tai darysim kitaip arba iš viso nedarysime. Nuraminti galiu tik tiek, kad biurokratijos pas mus žymiai mažiau, nei įprastuose sertifikavimuose. Mes juk popierių jokių neišduodame, mes valstybei neatsiskaitome, o beje būtent ryšiai su valstybe brangina sertifikavimą ir prideda begales biurokratijos. Mes su valstybe nekontaktuojam, todėl išlošim ant pigumo ir sumažinsim popierizmo.

Tokiais būdais ir ilgainiui išsigimsta viskas, susikorumpuoja ( na ir terminas gavosi )... Todėl ir sakau, kad reikia kurti pirkėjo/pardavėjo balansuojančius, sertifikatą palaikančius santykius, kur sertifikuotojas būtų minimaliai apkrautas -tik išduodant sertifikatą vieną kartą metuose ir kontroliuojant pagal pirkėjo pareiškimą.

Jei yra pirkėjo-pardavėjo santykiai tai yra geresnis variantas nei sertifikavimas. Tada sertifikavimo nereikia. Tokiu būdu, be sertifikatų puikiai veikia Viva sol organizacija. Viskas grįsta augintojo - valgytojo santykiais, abipusiu pasitikėjimu. Ir tai veikia. O sertifikavimas reikalingas tik tada kai nėra tų glaudžių pirkėjo - pardavėjo santykių, nėra pasitikėjimo. Tada atsakomybės dalį apsiima sertifikuotojas ir bando garantuoti kokybę. Vėlgi - kai tik santykiai tarp pirkėjo ir pardavėjo užmezgami, kai jie susidraugauja ir pasitiki vienas kitu, jiems sertifikato jau nebereikia, jie vienas kitą atrado. Sertifikuojasi augintojas vienus, dvejus, trejus metus, susiranda pastovius pirkėjus, įgyja pasitikėjimą ir viskas, nutraukia sertifikavimo procesą, nes jis jam nebereikalingas, pirkėjai moka pinigus ir be sertifikato.

[Laimis Žmuida]

Taip, pirtininke, taip ir ketiname padaryti. Aprašymai turėtų atrodyti maždaug taip:

Jonas Jonaitis įsikūręs tokioje ir tokioje aplinkoje, taršos šaltiniai yra už tiek ir tiek metrų, kilometrų. Augintojas augina C klasės pastarnokus, morkas, burokėlius, A klasės vyšnias, braškes, topinambus, B klasės pupas ir pupeles. Taip pat ūkininkas prirenka šalia esančiame miške aviečių ir žemuogių, lazdyno riešutų. Taip pat augina nesertifikuotų česnakų, žieminių svogūnų, petražolių...

Štai tokie ir ilgesni aprašymai apie ūkininką, jo koordinatės, jei jis nori viešai skelbtis ir pan. Ir viskas sudedama į www.gerazemdirbyste.lt. Tokia gaunasi duombazė.

O popieriukų neišduosime. Kam jie? Juos galima padirbti, o sertifikuotojo puslapyje informacijos nepadirbsi. Patikimiau.

[ukininkas]

Gera naujiena besiruošiantiems sertifikuotis. Visą
jūsų užaugintą produkciją supirksime . Tad galite
drąsiai auginti bet kokius kiekius nesirūpindami
realizacija. Sertifikatas kainuos.

Bijau, kad supirkimas jau užpildytas - buvo
greitesnių.

Tikrai nesitikejau tokio pasakymo taip anksti Net pavasaris neatejo, tai negi tiek daug tu esamu ar busimu 'profesionalu'?
O ir sertifikatas pasidare mokamas, dar egzas prisidejo, gal dar atsiras salyga privalomai isklausyt kursus? pvz. ekologiniam ukiui privaloma arba registruojantis ukininku, vaikstau ir pats, vos ne 200val. kursu turi but isklausyta, pvz. kaip sureguliuot pluga arimui ir pan. Nesakau kad nereikia apmokestint tokiu dalyku, tik dar visai nesenai buvo kalbama kitaip. Galvojau bent pirmais metais 'jaukinsit' nemokamais sertifikatais, juolab kad prisizadejot.
Ir kodel butinai norit sertifikuot dar pries seja? Jei jau moki augint, tai nematau kazkokio skirtumo. Atvaziuosit i darza, o ten dar pieva nemulciuota, nieko dar nepadaryta, tik inkiliukas ant karteles iskeltas, dar keli kurmiarausiai rodo apie esancia 'ekosistema'. Tai, kas jum cia negerai jei atvaziuosit vasara ar pries derejima ir aiskiai pamatysit kaip ir kiek buvo sukurta ta ekosistema, kokiom salygom uzaugo ir noks toliau, kas puikiai parodytu ne vien teorine kompetensija, o ir praktinius sugebejimus. Svarbiausia matysit realius darbus, o ne zadejimus, kaip visi zinom - pasakyt yra viena, o padaryt jau visai kas kita. Manau bus visai geras rezultatas, jei bent puse sertifikuotu tiekeju, kokybiskai uzaugins tiek kiek 'registravo' uzauginse.
Pirmais metais manau per anksti sertifikuotis, reiketu bent dirva is rudens but paruosus.

Sauliau, nors siais metais ir nesertifikuosiu ( ypac pries seja) bet noreciau but priimtas i ta besisertifikuojanciuju forumo skilti. Gal kuo galesiu ten pagelbeti su savo marketingo ziniom ir sukaupsiu ziniu ateinantiems metams.

[Laimis Žmuida]

O ir sertifikatas pasidare mokamas, dar egzas prisidejo, gal dar atsiras salyga privalomai isklausyt kursus?

Sertifikuojame pirmus metus, pradėjome nuo nulio, todėl tiek daug pakeitimų. Iš pradžių, žinoma, norėjome duoti sertifikatus nemokamai, kad augintojai apsiprastų. Tačiau viską beorganizuojant ir tiriant rinką pastebėjome tokių dalykų, kurių nė nesitikėjome. Augintojų atsirado ir supirkėjas atsirado. Pavyko suderėti labai geras kainas. Kadangi supirkimo kokybė labai pagerėjo, kainos pakilo, todėl nusprendėme, kad reikia pakelti kokybę ir kitame sertifikavimo gale. Todėl pridėjome sunkų egzaminą. Che, toks jis ir sunkus, jei visi laikiusieji išlaikė. Nė vienas iš laikiusiųjų kursų nėjo. Tai neprivaloma. Svarbu ar žmogus turi supratimą kaip užauginti kokybišką produkciją ar ne. Ir visai nesvarbu iš kur jis išmoko. Gal net geriau, jei žmogus ne pasiskaitė, o savarankiškai išmoko, nes tada reiškia jis laisvas ir mąsto savo galva, o to ir siekiam gamtinėje žemdirbystėje.

Ir kodel butinai norit sertifikuot dar pries seja?

Sertifikatas suteikiamas tik tada kai derlius jau užaugintas. Pauostom jį, paragaujam, ištiriam nitratus ir jei kokybė aukšta, tada suteikiame sertifikatą. O iki to vyksta paruošiamieji darbai. Prieš sėją išsilaikomas egzaminas, kad žinotume, jog augintojas tikrai moka užauginti aukštos kokybės produktą ir, kad verta su juo prasidėti. Jei išlaikomas egzaminas, tada pavasarį skelbiame augintoją tinklapyje, kad štai toks ir toks augintojas ruošiasi auginti tą ir tą, ir ne šiaip augintojas, o patikrintas. Ir iki derliaus augintojui ieškoma valgytojų-pirkėjų. Jie rašosi pas augintoją į eilę. Vasaros metu, mes dar atvažiuojame į daržą ir patikriname ar nesukčiauja augintojas ir ar tikrai augina taip, kaip sakė. Ir galutinis patikrinimas - atėjus derliui. Štai būtent tada ir suteikiamas sertifikatas. Sertifikatas elektroninis, kad niekas nepadirbtų. Mūsų puslapyje paskelbiama, kad augintojui pavyko užauginti tą ir tą produkciją pagal GŽ kriterijus ir valgytojas-pirkėjas gali ramiai pirkti iš augintojo. Jeigu derliaus gale nesuteikiame sertifikato, tai reiškia, kad augintojas kažką blogai padarė auginimo metu ir užaugino prastą kokybę. Tada stovintys eilėje valgytojai-pirkėjai iš to augintojo neperka arba perka keletą kartų mažesnėmis kainomis.

Pirmais metais manau per anksti sertifikuotis, reiketu bent dirva is rudens but paruosus.

Kai kurioms daržovėms reikia būti dirvą pasiruošus iš anksto, o kai kurioms geriau tiesiai į pievą. Sertifikatas bus suteikiamas ne visam ūkiui, o atskiroms daržovių rūšims. Jeigu tai pievinės daržovės, tada ir pirmi metai tinka sertifikuotis, jeigu tai daržovės, kurioms reikia paruoštos dirvos ir augintojas neparuošia dirvos, o sukasa ją (vėliau taiko visas GŽ technologijas), tada mes perspėjame valgytoją-pirkėją, kad tai yra pirmi metai ir produkto kokybė nėra tokia gera kaip tikro GŽ produkto. Žinoma ji žymiai geresnė už visų kitų žemdirbystės rūšių produkciją, bet iki reikalavimų dar trūksta. Tokiu atveju prie sertifikato parašome, jog tai yra testuojama versija - Gamtinė žemdirbystė (beta).

[ArvydasG]

Nesakau kad nereikia apmokestint tokiu dalyku, tik dar visai nesenai buvo kalbama kitaip. Galvojau bent pirmais metais 'jaukinsit' nemokamais sertifikatais, juolab kad prisizadejot.

Nuo pat pradziu sakiau Sauliui , kad sertifikatai turi buti mokami. Tie kas tikrins , vazines pas augintojus , turi atsiimti pinigus nors uz kura, jei neskaiciuot sugaisto laiko, o nauda vistiek tik augintojui.
Kadangi augintojai susitelke ne vienoje vietoje , o visoj lietuvoj, paskaiciuokim.
Tai ir reikalingas nors simbolinis mokestis 10000 lt

[ukininkas]

Aciu Laimiui uz gana issamu atsakyma.
3 'saugikliu' kontrole pakankamai saugi atrodo. Be abejones, pirmieji metai yra klaidu ir tobulinimo metai. Sunkiai prognozuojamoje rinkoje ivesti nauja saka ir numatyti visas stiprybes, silpnybes, gresmes ir galimybes praktiskai neimanoma. Dziugu, kad isliekat aktyvus ir sparciai vystot gz reikala. Isties smalsu kokie bus sie ustartiniai metai ir kas laukia ateityje. Bendradarbiavimas su ziniasklaida gali sparciai didinti paklausa ir siaip plesti si reikla.
Nieko nezinau apie ta supirkeja, bet jei paima darzoves is namu, tai ir butu pagrindinis tokio pardavimo koziris. Pvz. man iki Kauno ar Vilniaus 100km i viena puse, o prie dabartiniu naftos kainu, tai uzkirstu kelia pelningumui. Gerai organizuota supirkimo sistema ateityje galetu jungt didziaja dali Lietuvos gz profesionalu ir vartotoju. o rysi augintojai su vartotojais galetu palaikyt ir internetu. Neprastas pavyzdys ir laisvo kaimiecio blogas, aisku yra dar kur tobulet.

Arvydai, vargu ar butu bent vienas skaitytojas patikejes ir priemes rimtai tavo simboline kaina

Reneta, gaila, bet matyt esu "susipykes su jumoro jausmu" ir nuotaikos nekelia skaityt tokius pasisakymus, kaip 3 paskutinieji. Na, bet gal tik man taip Nesu emocianalus zmogus ir nusikvatoju gan retai. O tokie juokeliai ir ju aptarinejimai informacinese forumo temose daugiau sukelia prastesniu emociju nei geru, nekalbu aisku uz visus.

P.S. atsiprasau del nelietuvybes, cia del ribotu dabartiniu narsymo salygu, cia ne del iprociu, tingumo, nemokejimo ar nepagarbos skaitytojui