Dažnai besižavintys selekcinėmis formomis net neįsivaizduoja, kaip laukinis tos gėlės protėvis atrodo...
čia jau kaip kam. Pas mane tai atvirkščiai. Pas mano močiute kaime augdavo dygiosios usnys, buvo daržų siaubas. Keikdavo ją visi kaip galėdavo, neįmanoma būdavo išnaikinti. O dabar, praėjus geram gabalui laiko, pamatau tą daržų siaubą gėlynuose, pirma mintis ar jie proto neteko, o siaubas, gyvenime neišnaikins tos bjaurybės, ir dar savo noru ją sodina? na bet kaip dailiai atrodo. Tiesa usnis kitokia paupinė, šiai formai manau neliks abejingų (
Cirsium rivulare Atropurpureum). Dabar darausi daug atsargesnė su įvairiais vertinimais ir išankstinėm nuostatom
o prie ko aš lenkiu,
Pastaruoju metu Europoje ir JAV tarp gėlininkų ir želdintojų vyksta įdomus lenktyniavimas. Kiekviena šalis bando surasti savo unikalų želdinimo stilių būdingą tik jai. Kiekvienas nesunkiai atskirs itališką - anglišką - prancūzišką sodą. O koks tas lietuviškas sodas? Tai jau tikrai ne tas kurį galima matyti LT gražiausios sodybos rinkimuose. Įmantriausi spygliuočiai, petunijos, kriokliai ir baseinai su auksinėmis žuvelėmis - visiški svetimkūniai. Tačiau kartais, atrodo visiškai atsitiktinai tarp tų nuotraukų , galima atrasti kokios kaimo močiutės gėlių darželį apsodintą flioksais, viendienėm, jurginais, žioveiniais, kardeliais, šiurpiniais gvazdikais, ar tom oranžinėm "kaimiškom" lelijom. Man net kvapą užima. Taip viskas sava ir tikra.
Ir tada vėl nebeaišku kur ta pabaiga, ir kurioje vietoje reikia pasakyti stop. Ar tikrai reikia bandyti dirbtinai užsisėti laukinę pievą, o gal tą darbą palikti gamtai ir tik susitvarkyti savo kiemą. Šiuo metu kai kurie gėlininkai propaguoja būtinybė populiarinti mūsiškus natūralioje gamtoje augančius augalus arba jų išvestines formas, su tuo irgi sutikčiau. Tačiau, kada tik pradedi domėtis išvestinėm formom pagauna tokia formų gausa (tiesa ne Lietuvoje) kuri užvaldo kaip narkotikas, ir vis negana norisi dar ir dar ir dar...

Ir nė dūšiuoj ramybės