GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Net nežinau, ar šitas reikalas vadinasi kompozicija, bet kito žodžio nesugalvojau. Štai yra toks reiškinys: auga natūraliai koks nors augalas, sakykim- lelija miške. Ir taip ten viskas vietoj, nieko pakeist nesinorėtų. O pasodini tą pačią leliją sode- visai kitas augalas, neturi savo pirminio žavesio ir tiek. Taip yra su visais laukiniais augalais, daryk ką nori- nebus taip, kaip būtų natūraliai. Kokių tik aš jų nesu auginęs, pačių rečiausių, pačių gražiausių- sode jie auga, žydi, bet... niekuo neypatingi. Jau nekalbu apie selekcinius, kurių pačios proporcijos iškraipytos.
Taigi, kaip čia yra (klausimas landšaftininkams)? Ar įmanoma žmogaus rankomis sukurt gamtoje įprastą harmoniją? Ir ko tam reikia? Ir kodėl dar niekam tai nepavyko? Na, nesinori taip visko neigt, yra senų parkų, kurie lyg ir turi savo dvasią, bet... labai ji menka, palyginus su gyvo miško dvasia. Tiesa, ir to miško Lietuvoj nepamatysi, nėra su kuo palygint

O tai kam tada daryt? Gal geriau palikt ir tegu gamta padaro natūraliai. Jei nori, tai įkiši sau reikalingą augalą į maždaug tinkamą vietą, o visa kita palieki gamtai tvarkytis.

Kiekviename žmoguje slypi kūrėjas. Jeigu kompoziciją kuria ne ego, o kūrėjas, ji turi savo dvasią. Pasitikrinti galime prisitaikę konkrečiai situacijai tokį pavyzdį: pamatome nuostabaus grožio gėlę, užsinorime ją turėti ir nuskiname, po kurio laiko ji numiršta; kitas variantas, pamatome nuostabaus grožio gėlę, paimame jos sėklą ir sukuriame sąlygas jai gyventi. Sakysite, tai mes visi visada taip ir darome, bet čia kaip ir su žmonėm, kai nori tą, kuris tau patinka, turėti prie savęs, o kitas variantas, kai jį paleidi ir žiūri, kaip jis skleidžiasi, o jis vis tiek prie tavęs

Žmogaus- kūrėjo teorija man ilgai buvo priimtina, kol... neatėjau į protą. Dabar ji jau net nejuokinga... bet aš ne prieš ladšafto dizainą, kaip ir ne prieš žemdirbystę- jei dar yra, reiškia jų laikas nesibaigė . Tik nenorėčiau sakyt, kad mes tokiu būdu kažką kuriam. Mes stengiamės kuo lėčiau ir neskausmingiau griaut. Ir kartu mąstyt, kad gal ateityje sugebėtumėm visai negriaut.

Mano manymu, permakultūros populiarėjimas rodo žmonijos sąmoningumo lygio pakillimą, vėlgi tai tik vienas iš etapų žmonijos tapimo Žmogumi kelyje. Permakultūrai būdingos bendrijos, o tai veda į tą pačią globalizacija, tik tikėkimės aukštesnio sąmoningumo lygmenyje. Galim sakyt, kad mes nieko nekuriam, galim sakyt, kad kuriam viską, vis tiek yra kaip yra, o kompoziciją prie namelio pasidaryti norisi

Norisi . Jei aš patikėčiau, kad tokia žemdirbystė veda į globalizaciją- tą pat dieną pasitraukčiau iš šio judėjimo ir panaikinčiau forumą .

Na, kaip aš supratau, tai ji veda į autonomiškumą. O kur ji iš tikrųjų veda?

Taip, į autonomiškumą. Taigi, ne į globalizaciją. Todėl man ir patinka, kad ši žemdirbystės forma leidžia žmogui kažkiek išsilaisvint, bent jau nuo daugelio dalykų pirkimo. Mažai reikia įrankių, nereikia trąšų, augalų apsaugos priemonių. Galima užsiaugint geros kokybės maisto. O kas liečia landšafto dizainą- leidžia modeliuot pusiau natūralias sistemas, o tai jau kur kas geriau, nei skutamos negyvos vejos. Tiesa, ji veda dar toliau, bet apie tai kol kas nekalbėkim.

Štai pagrindinės taisyklės, jei kol kas estetiką paliksim nuošaly:
Kiekvienas elementas turi turėti visapusiškai naudingą ryšį su kitais elementais.
Kiekvienas elementas atlieka kuo daugiau funkcijų.
Kiekviena svarbi funkcija atliekama daugelio elementų.
Natūralios rūšių kaitos mechanizmų aktyvavimas ir naudojimas, siekiant pagerinti dirvožemio ir kitas sąlygas.
Kuo didesnė rūšių įvairovė, kad sistema būtų produktyvesnė ir būtų intensyvesnis komponentų bendradarbiavimas.
Maksimalaus efekto siekimas, tinkamai išdėstant komponentus.
Energijos migracijos valdymas, siekiant kurti kuo didesnė pridėtinę vertę.

Sistemos pagrindas- tai, kaip atskiri elementai sujungti tarpusavyje.
Elementų tarpusavio ryšys organizuojamas taip, kad vieno elemento veiklos produktai tenkintų kito elemento poreikius.


Elementai- tai visi augalai ir gyvūnai.
Tokių taisyklių reikėtų laikytis kuriant ne tik miško sodą, bet ir pvz. parką. Nors... geriau, kad būtų viskas kartu.

Idėja sodo dizainui. Kadangi mūsų sodai kuriami pagal GŽ turi ilgalaikę perspektyvą, galėtume palikti žinutes ateinančioms kartoms apie tai, kas mums kiekvienam atrodo, kad yra aktualu šiandien. Taip prisidėtume prie šiuolaikinio meno kūrimo, be to mūsų sodas būtų viena iš priemonių išsigryninti savo vertybes ir jas siauresniame ar platesniame rate paviešinti. Nereikėtų plėšytis tarp laukinio stiliaus ir formalaus, kurtume savo stilių.