Postgamtinė žemdirbystė

Gamtinė žemdirbystė siekia būti ekologija "par excellence". Mūsų tikslas - gludinti GŽ teoriją iki tiek, kad ji nekenktų gamtai. Na, ir kas toliau. Sėdim mes, užsiimam GŽ ir nekenkiam gamtai. O kaimynai juk neužsiima GŽ, jie teršia. Ir jeigu jų gyvenimo būdas teršia, tai reiškia, kad ir į mūsų aplinką patenka teršalai. Reiškia vien su GŽ visiškos ekologijos nepasieksime.

Primesti savo valios kaimynui negalime. Nei ginklu, nei propaganda, nei švietimu, populiarinimu. Na, nenori kaimynas. Ir teršia toliau. Nekariausim, bet gyvent norisi dar geriau. Todėl turėtų atsirasti postgamtinė žemdirbystė, kurios tikslas bus globalinė ekologija, t.y. švarumas visame Žemės rutulyje. Populiarinti GŽ negalėsim, todėl reikės įeiti į dialogą su kitaip mąstančiais. Ne primesti savo pažiūras, o kažkaip kalbėtis kaip lygus su lygiu, kitaip sakant - sugyventi su kitaminčiu, su teršėju.

Teršėjas paprastai yra laikomas žemesne būtybe ir pas visokio plauko žaliuosius, ekologus automatiškai kyla noras į juos žiūrėti su panieka ir primetinėti savo valią. Ekologai siekia uždėti baudas teršėjams, perauklėti juos, padaryti taip, kad šie neterštų. Žiūri ne į kaip sau lygius. Ir šis kelias yra kovos kelias. Ne dialogo. Dialogas yra kas kita. Dialogas yra kūryba, o ne kova. Kūrybingai kažkaip turėsime sugyventi su teršėjais, kurti kartu su jais savo pasaulį ant kurio gyvename.

Iš šitos naujos postgamtinės perspektyvos daugelis dalykų nusišviečia kitaip. Tas pats mulčiavimas, kur dabar stengiamės išsiversti vien savu mulčiu, neimti mulčio iš šono, žiūrint iš kitos perspektyvos, kodėl ne, jei kaimynas turi mulčio ir nori jį sudeginti, tai gal geriau yra jį panaudoti? Ir šis mūsų bendras sugyvenimas su kaimynu atneš daugiau naudos planetai, nei mulčio sudeginimas.

Tais laikais mums mulčio nereikės, galėsime puikiai išsiversti be mulčio, bet vis tiek galime jį paimti. Tik reikia sugalvoti kur jį dėti. Jeigu mūsų sklype viskas jau augs geriau be mulčio, nei su juo, tai ir tas kaimyno dovanojamas mulčias mums jau kenks, o ne gerą darys. Reikės sugalvot kažkokią gyvenimo formą, kuri galėtų egzistuoti nekenkdama planetai su padidintu mulčio kiekiu. Kažką tokio turėsim "išmesti" į kaimyno sklypą. Turi būti kažkokie energijos mainai. Ir kūrybingi mainai. Ne taip, kad tu man mulčio, o aš priauginsiu tau morkų, bet kažkas tokio naujo, dabar gal nesuvokiamo dar, kur dėl bendros kūrybos nauda tenka visiems. Kažkokia simbiozė su teršėju. Teršėju, kurį dabar tarsi stengiamės atmesti, atsiriboti nuo jo, neturėti nieko bendro. Reikės kažkada turėti bendro, nes gyvenam ant tos pačios planetos ir esam surišti visokiausiais matomais ir nematomais ryšiais.

Postgamtinės žemdirbystės užduotis bus surasti kontaktą su kitaminčiais ir sugyventi su jais siekiant globalios ekologijos visame Žemės rutulyje ir už jos ribų.

Tai ką darom. Įsodinti savas mintis negalime,kadangi dauguma gojų yra užblokuoti naujos informacijos negali priimti.Kaimynui rodyk nerodyk kad rondapas yra blogai,vėžys,dioksinai,lastelių dauginimosi sutrikimai,o jis nieko nenori girdėti ir purškia visus patvorius.,palijus lietui plaukia pas tave,Maža to ar nenutiks LT kaip Meksikoje rodo kad nelieka nemodifikuotų kukurūzų ,parduos gojams modifikuotų sėklų užsisės kaimynas gojus ir pas mane gojų jo žiedadulkės atlėks,ir užkrės mano daržoves,su rapsais matau realų pavojų,tiekia sėklas,techniką,chemiją,rapsai kryžminasi su mūsų daržovėmis iš šakės galime mainytis sėklomis,auginti senovines ropes ir kaip kurybiškai sugyventi,bitės miršta ,dotnuvos projektai nupirkti globalistų, sutryps jie mus kaip tuos vargšus indėnus meksikiečius,. http://budzdorov.16mb.com/news/gde-vyra ... ltury.html
Gal geriau galvokime kiek dar mūsų populiacijai liko ir koks bus postmodifikuotas pasaulis?

O man atrodo, kad šis civilizacijos vystymosi ciklas vistiek turės pasiekt piką, ir tik tada galės kažkas keistis. Gal mūsų užduotis būtų ne ieškot dialogo, o tiesiog mokytis išgyvent, prisitaikyt prie esamos aplinkos. Ekologai, stengdamiesi kažkaip apribot teršimą, nenori nieko blogo, tiesiog jie neturi supratimo apie ekologiją.
Aišku, jei kaimynas sudegina mulčią- geriau jį pas save sunadoti žemei. Bet tai neturi būt agrotechnikos pagrindas, neturi išsivstyt priklasomybė. Prisitaikymas- tai universalumas, neprisirišimas nei prie konkrečių veiksmų, nei prie sąlygų, tai žmogaus, kaip rūšies, stiprioji savybė. Veiksmai turi lengvai keistis priklausomai nuo sąlygų.
O ką duotų dialogas? Apie "globalios ekologijos siekimą" kažką kalbėt... nelabai suprantu kaip tai turėtų vykt. Juk pirmiausia reikėtų įvertint "neglobalios ekologijos" priežastis. O jos labai giliai, pakitusiame gyvenimo būde. Ir neaišku, dėl kokių priežasčių pakitusiame. Kol priežastis nepanaikinta, apie kažkokius globalius pokyčius kalbėt- tuščias reikalas. Kalba gi žaliukai, projektus vykdo, pinigus gauna, o nuo to niekam negeriau. Tik tokie kosmetiniai "pasiekimai". O kadangi mes nežinom priežasties, sąmoningai vargu ar ką padarysim. Tai įvyks savaime- teršimas (visuose lygiuose, nuo cheminio iki psichinio) pasieks aukščiausią lygį ir viskas greitai pasibaigs. Kas bus universalus, mokės išgyvent- gyvens, kas ne- ne. Ir viskas. Bet koks konservatyvumas šitoj vietoj- mūsų priešas.

Sauliau, įsivaizduok, kad tu jau gyveni ekologiškai. Tačiau tavo kaimynai vis dar ne. Ir jie nenori nieko girdėti apie ekologiją, apie gamtinę žemdirbystę. Tu rodai savo pavyzdžiu, bet jiems nusispjauti. Tai gal šitoje vietoje ir yra ta kaip tu išsireiškei neglobalios ekologijos priežastis. Galbūt kaip tik dėl jos tavo kaimynas taip elgiasi ir ją pašalinus jis pasikeistų.

Aš kaip tik ir nekviečiu daryti globalių projektų, kuriuos daro žaliukai visam pasaulyje. Ne. Čia kaip tik priešingai. Čia kalbu apie globalų mąstymą, visos žmonijos kaip organizmo mąstymą. Žmonija kaip organizmas. Tik dabar yra taip, kad to organizmo atskiri organai gyvena nesuderintai, kiekvienas į savo pusę. O jeigu norime funkcionuoti kaip vieningas organizmas, tai turime suderinti visų organų lokalią veiklą. Negalime išpjauti kai kurių organų ir išmesti. Be jų organizmas nefunkcionuos. Tikėtis, kad ateis pasaulio pabaiga ir "išmirs" blogieji organai, o va, kas prisitaikys - išliks, nerimta. Kaip gi gyvensime, jei didžioji organų dalis išmirs? Žinoma nieko čia tokio, priaugs naujų žmonių, naujų organų, bet vis tiek su jais kažkada reikės atrasti bendrą kalbą, kad gyventume visi kartu, vieno tikslo siektume, o ne eitume į atskiras puses. Būtent nuo ėjimo į atskiras puses ir gaunasi neharmoninga veikla. Štai ir reikia pašalinti tą neglobalios ekologijos priežastį. Gal šnekam apie tą patį, tik nesuprantam viens kito kol kas. Eisiu paskaityt ką ten rašot apie nedarnų gyvenimą kitoj temoj.

Suprantu, ką tu nori pasakyt. Tik nesuprantu, kaip aš galėčiau gyvent ekologiškai, jei kaimynai gyvena kitaip. Teoriškai įmanoma, bet tik teoriškai. Juk pirmiausia reikėtų, kad žmogus turėtų bent ne mažesnes teises už pvz. šerną. Bet jokioj valstybėj tai nerealu. Todėl, kad gyvent ekologiškai, man atrodo, pirmiausiai turėtų išnykt valstybė.
O tas žmonijos "organizmas" juk yra dirbtinai ardomas. Ir mes patys tą sėkmingai darom.

Todėl, kad gyvent ekologiškai, man atrodo, pirmiausiai turėtų išnykt valstybė.

Tai jau taip. Tačiau yra du skirtingi keliai. Vienas kelias, kai sėdim ir laukiam kol išnyks valstybė, užsilenks pasaulis ir kas nors kitas išspręs šią problemą. Arba kitas kelias, mąstome kartu su visa žmonija ar teisingai gyvename. Ar teisinga gyventi valstybėmis? Galbūt geriau būtų gyventi ne valstybėmis? Ir kas nuspręs kaip turi žmonija gyventi - valstybėmis ar ne valstybėmis? Gi nepaimsi valdžios ir nepriversi visų gyventi be valstybių. Bandė Hitleris ir kiti užkariauti visą pasaulį ir padaryti vieną valstybę, t.y. panaikinti kitas valstybes. Toks kelias negeras. Visos imperijos žlugdavo. Aš galvoju, kad galima bandyt ieškoti dialogo su kitais civilizacijos nariais ir kurti kartu su jais naują civilizaciją, kuri gyvens be valstybių. Ir šis kelias būtų dialogo, susitarimo kelias, sugyvenimo, o ne kovos ir katastrofų, išmirimų. Nefatališkas toks kelias, o atsakingas, kada žmonijos likimas ne kažkieno, o pačios žmonijos rankose.

Nu va, dabar jau man aišku. Sutinku.

Visi = Niekas, na tipo "niekas nenorejo mirti" Su visais kalbetis ir aiskinti niekam kazka, jau traukia link diagnozes
Ir aplamai aiskinti kazka labai nedekingas dalykas, paprasciau parodyti savo pavyzdziu. Cia dar nuo armijos laiku ismokau, geras karininkas visada sako paskui mane, o sudinas karininkas rekia pirmyn ir lieka drebeti apkase. Zmones linke tiketi tuom ka mato, ka gali paciupineti, pajausti, nei skambiais pionieriskais sukiais...
Su drauge salia Kauno turime zemes 9 ha, ten dar kruvele misko, bandome daryti kluba, realu kur galetu susirinkti zmones kazka nuveikti realiai, ir nesvarbu ka jie zino apie zemdirbyste ir kokios mintys ju galvoje, nesiruosiu niekam nieko irodineti Va biohemijos daktare, vadovaujanti moderniai laboratorijai (cia butinas elementas prie knygos), turi poleke auginti pupeles ir pomidorus, labai fainas misraines is to vekuoja... Na ne viskas pas ja mintyse gerai, bet man dzin, mano pasaulyje blogio nera Apziurejo viska pamaste ir nusprende pasiseti pupeliu, ivairiu bet seklos kiekis 3 kg, antra kol kas pasiryzusi raveti varputyna , da toki 30 cm gylio, na ir labai gerai, cia jau totalizotorius atsirado, kiek kvadratu varputyno reikia nuraveti, kad suprasti kazka zemdirbysteje Sodinsis 200 pomidoru, vel ivairiu veisliu, sodintu daugiau, bet neturi kur tiek pridaiginti Irgi fainai, visom isgalem padesiu kad jai uzaugtu geras derlius, kiba gaila Na o rudeni gales ivertinti savo poreikius bet jau realius, kaip skins savo derliu, kaip pomidorus teks tackemis veziotis 300 - 400 m iki tos vietos kur gali kas nors privaziuoti. As jai net gera prozektoriu paskolinsiu, uzsimaukslins ant galvos , kad ir naktyje veziotu.... Da tegul klysta zmogus, tegul mokosi is savo klaidu, tam ir duotos klaidos... O pasakoti apie nekasimo technologija sgeriau tada, kai zmogus slapia nuo prakaito, uzdusias nuo vergisko darbo, nugriuves is nuovargio velenoje... tada galvosis jai kitaip, tada suvokimas ateis kitas... Atai sedint sterilioje , grazioje laboratorijoje mastosi vienaip, o pradejus raveti pushektari velenos, pasaulis atsuks visai kita savo puse Ir tokiu dalyku bus daugiau, ir daugiau zmoniu, konkreciu su konkreciom akim ir vardais.

Kelia gali iveikti tik einantis, sedintis ir svajojantis jokio kelio nenueis. Reikia rinktis didelius siekius, kur prireiks daugelio zingsniu, bet kuo didesnis siekis, tuom lengviau padaryti pirmuosius zingsnius, ir nereikia noreti iveikti 1000 km kelio atkarpa vienu zingsniu, geriau mazesniais zingsneliais bet realiai ir kryptingais. Vienam ar dviese eiti nobodu, o su kompanija zymiai linksmiau

Čia, Laimi, mes vėl prieinam tą patį. Tam, kad žmonėms realiai rūpėtų ne tik savo kiemas- jų namai turi būt platesni. Jokios sąmoningos ekologijos negali būt, pasikartoju nežinia kelintą kartą. Išbandytas modelis, neveikia. Todėl, kad bet kokiu atveju žmogus rūpinsis tik tuo, kas jam gyvybiškai būtina. Jeigu mane realiai maitinanti teritorija apsiriboja hektaru ar keliais ha žemės ir be to aš turiu kažkokį pasirinkimą- jokio ekologinio mąstymo negali būt.
Jeigu visi žmonės (čia jau Vigintui) gyvens kuo ekologiškiausiai, neterš, bet jų pasaulis bus mažiukas, kelių hektarų- ištiks ta pati ekologinė katastrofa. Nes realiai jiems niekas daugiau nerūpės. Aš įsivaizduoju, kad norint, jog ir kaimynas gyventų ekologiškai (nes be to visas mūsų darbas- šuniui ant uodegos), turi ne tik susikurt pavyzdį rodanti kritinė masė, bet ji turi būt vieninga ir su aiškiais privalumais. O vieninga ji nebus, todėl mes tik padarytumėm žingsnį atgal ir toliau... vėl viskas po senovei. Buvo jau tas "ekologinis" gyvenimas prieš šimtą metų, ir dar seniau buvo. Buvo ir pražuvo. Pagrindai ne tie, "ekologiniai" pagrindai seniai sunaikinti. Mes dabar tiesiog norim pasigerint sau gyvenimą. Protėviai irgi to paties norėjo. Ir darom tą patį, tik mūsų rankos ilgesnės. Tiek protėvių, tiek mūsų prioritetas- turtas ir saugumas, tikėjimas rytdiena. Jis visada veda ten pat. Tiesiog ne ten pasuko civilizacija, o mes- juk jos produktas, sunku atsipeikėt, kad tie prioritetai kažkiek pradėtų keistis.
Įsiklausius į Viginto žodžius, mums patiems pirmiausiai reikėtų pasiieškot gyvų pavyzdžių, kad žinotumėm ką daryt. Toks jau tas žmogus: nuo vaikystės visus sugebėjimus įgyja tik mėgdžiodamas. Kai nėra ką mėgdžiot- nėra ir sugebėjimų.

Gamtinė žemdirbystė siekia būti ekologija "par excellence". Mūsų tikslas - gludinti GŽ teoriją iki tiek, kad ji nekenktų gamtai. Na, ir kas toliau

O čia irgi, to "toliau" net nereikia. Paklausk, kiek iš užsiimančių GŽ bent nutuokia, kas ta ekologija. Daugelis atsakys, kad šiukšlių rūšiavimas ir vandenio taupymas. Apie kokius nekenkimus..., visiems rūpi, kaip "užaugint daržoves be trąšų ir kuo mažiau dirbant". Ir svarbiausia, kad tai- beveik ir viskas. Na, dar kad skruzdėlių nebūtų, erkių, uodų... Aš juk matau, kiek žmonėms tai aktualu...