Postgamtinė žemdirbystė
Posted: Fri Mar 09, 2012 5:43 am
Gamtinė žemdirbystė siekia būti ekologija "par excellence". Mūsų tikslas - gludinti GŽ teoriją iki tiek, kad ji nekenktų gamtai. Na, ir kas toliau. Sėdim mes, užsiimam GŽ ir nekenkiam gamtai. O kaimynai juk neužsiima GŽ, jie teršia. Ir jeigu jų gyvenimo būdas teršia, tai reiškia, kad ir į mūsų aplinką patenka teršalai. Reiškia vien su GŽ visiškos ekologijos nepasieksime.
Primesti savo valios kaimynui negalime. Nei ginklu, nei propaganda, nei švietimu, populiarinimu. Na, nenori kaimynas. Ir teršia toliau. Nekariausim, bet gyvent norisi dar geriau. Todėl turėtų atsirasti postgamtinė žemdirbystė, kurios tikslas bus globalinė ekologija, t.y. švarumas visame Žemės rutulyje. Populiarinti GŽ negalėsim, todėl reikės įeiti į dialogą su kitaip mąstančiais. Ne primesti savo pažiūras, o kažkaip kalbėtis kaip lygus su lygiu, kitaip sakant - sugyventi su kitaminčiu, su teršėju.
Teršėjas paprastai yra laikomas žemesne būtybe ir pas visokio plauko žaliuosius, ekologus automatiškai kyla noras į juos žiūrėti su panieka ir primetinėti savo valią. Ekologai siekia uždėti baudas teršėjams, perauklėti juos, padaryti taip, kad šie neterštų. Žiūri ne į kaip sau lygius. Ir šis kelias yra kovos kelias. Ne dialogo. Dialogas yra kas kita. Dialogas yra kūryba, o ne kova. Kūrybingai kažkaip turėsime sugyventi su teršėjais, kurti kartu su jais savo pasaulį ant kurio gyvename.
Iš šitos naujos postgamtinės perspektyvos daugelis dalykų nusišviečia kitaip. Tas pats mulčiavimas, kur dabar stengiamės išsiversti vien savu mulčiu, neimti mulčio iš šono, žiūrint iš kitos perspektyvos, kodėl ne, jei kaimynas turi mulčio ir nori jį sudeginti, tai gal geriau yra jį panaudoti? Ir šis mūsų bendras sugyvenimas su kaimynu atneš daugiau naudos planetai, nei mulčio sudeginimas.
Tais laikais mums mulčio nereikės, galėsime puikiai išsiversti be mulčio, bet vis tiek galime jį paimti. Tik reikia sugalvoti kur jį dėti. Jeigu mūsų sklype viskas jau augs geriau be mulčio, nei su juo, tai ir tas kaimyno dovanojamas mulčias mums jau kenks, o ne gerą darys. Reikės sugalvot kažkokią gyvenimo formą, kuri galėtų egzistuoti nekenkdama planetai su padidintu mulčio kiekiu. Kažką tokio turėsim "išmesti" į kaimyno sklypą. Turi būti kažkokie energijos mainai. Ir kūrybingi mainai. Ne taip, kad tu man mulčio, o aš priauginsiu tau morkų, bet kažkas tokio naujo, dabar gal nesuvokiamo dar, kur dėl bendros kūrybos nauda tenka visiems. Kažkokia simbiozė su teršėju. Teršėju, kurį dabar tarsi stengiamės atmesti, atsiriboti nuo jo, neturėti nieko bendro. Reikės kažkada turėti bendro, nes gyvenam ant tos pačios planetos ir esam surišti visokiausiais matomais ir nematomais ryšiais.
Postgamtinės žemdirbystės užduotis bus surasti kontaktą su kitaminčiais ir sugyventi su jais siekiant globalios ekologijos visame Žemės rutulyje ir už jos ribų.
Primesti savo valios kaimynui negalime. Nei ginklu, nei propaganda, nei švietimu, populiarinimu. Na, nenori kaimynas. Ir teršia toliau. Nekariausim, bet gyvent norisi dar geriau. Todėl turėtų atsirasti postgamtinė žemdirbystė, kurios tikslas bus globalinė ekologija, t.y. švarumas visame Žemės rutulyje. Populiarinti GŽ negalėsim, todėl reikės įeiti į dialogą su kitaip mąstančiais. Ne primesti savo pažiūras, o kažkaip kalbėtis kaip lygus su lygiu, kitaip sakant - sugyventi su kitaminčiu, su teršėju.
Teršėjas paprastai yra laikomas žemesne būtybe ir pas visokio plauko žaliuosius, ekologus automatiškai kyla noras į juos žiūrėti su panieka ir primetinėti savo valią. Ekologai siekia uždėti baudas teršėjams, perauklėti juos, padaryti taip, kad šie neterštų. Žiūri ne į kaip sau lygius. Ir šis kelias yra kovos kelias. Ne dialogo. Dialogas yra kas kita. Dialogas yra kūryba, o ne kova. Kūrybingai kažkaip turėsime sugyventi su teršėjais, kurti kartu su jais savo pasaulį ant kurio gyvename.
Iš šitos naujos postgamtinės perspektyvos daugelis dalykų nusišviečia kitaip. Tas pats mulčiavimas, kur dabar stengiamės išsiversti vien savu mulčiu, neimti mulčio iš šono, žiūrint iš kitos perspektyvos, kodėl ne, jei kaimynas turi mulčio ir nori jį sudeginti, tai gal geriau yra jį panaudoti? Ir šis mūsų bendras sugyvenimas su kaimynu atneš daugiau naudos planetai, nei mulčio sudeginimas.
Tais laikais mums mulčio nereikės, galėsime puikiai išsiversti be mulčio, bet vis tiek galime jį paimti. Tik reikia sugalvoti kur jį dėti. Jeigu mūsų sklype viskas jau augs geriau be mulčio, nei su juo, tai ir tas kaimyno dovanojamas mulčias mums jau kenks, o ne gerą darys. Reikės sugalvot kažkokią gyvenimo formą, kuri galėtų egzistuoti nekenkdama planetai su padidintu mulčio kiekiu. Kažką tokio turėsim "išmesti" į kaimyno sklypą. Turi būti kažkokie energijos mainai. Ir kūrybingi mainai. Ne taip, kad tu man mulčio, o aš priauginsiu tau morkų, bet kažkas tokio naujo, dabar gal nesuvokiamo dar, kur dėl bendros kūrybos nauda tenka visiems. Kažkokia simbiozė su teršėju. Teršėju, kurį dabar tarsi stengiamės atmesti, atsiriboti nuo jo, neturėti nieko bendro. Reikės kažkada turėti bendro, nes gyvenam ant tos pačios planetos ir esam surišti visokiausiais matomais ir nematomais ryšiais.
Postgamtinės žemdirbystės užduotis bus surasti kontaktą su kitaminčiais ir sugyventi su jais siekiant globalios ekologijos visame Žemės rutulyje ir už jos ribų.