GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Ne ne, rankiojo visur. Ten kur šalta - vasarą rankiojo, o žiemą - medžiodavo.

Man tas naujadaras durnai skamba... Uogaudavo, grybaudavo, kiaušiniaudavo. Nesakom gi: einu į mišką rankiot. Sakom: einu grybaut, uogaut. Tai taip, vasarą uogaudavo, grybaudavo, kiaušiniaudavo, žuvaudavo, o žiemą medžiodavo.

Čia prie šitos senos diskusijos turėtų tikti šita laida
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/7622 ... detektyvai

Turbūt daug kas esate patyre kokia palaimą ar džiaugsmą, kaip čia pavadint, žmogus kartais patiri tiesiog eidamas mišku, pieva, kad ir miestu nematytom vietom. Galvoju, kad gal čia tas išlikę nuo tų laikų kai žmonės klajodavo ieškodami maisto ir saugesnės vietos. Kaip smarkiai mes žmonės pasikeitėm. Juk praėjo jau daug tūkstančių metų nuo to laiko. Bet va vistiek eidami, keliaudami kažkur, matydami besikeičiančius vaizdus jaučiamės laimingi. Tiek daug laiko praėjo, o tas jausmas vistiek išlikęs... ech

Dar dėl žemdirbystės atsiradimo noriu pasidalint nesenai skaitytomis mintimis. Vis atrodo, kad va žmogus atrado žemdirbystę ir prisidirbo pakenkė sau ir savo aplinkai. Bet tokioj knygoj "Ilgoji vasara" rašo, kad kitaip ir negalėjo būti. Tiesiog susiklostė tokios aplinkybės. Rašo: Šiaurės Amerikoje buvęs ledo gabalas "Agasisas" (jei neklystu taip vadinasi) ištirpdamas į vandenyną įliejo daugybę gėlo vandens, kas paskatino klimato kaitą ir sąlygas kitoje žemės pusėje sudarė sąlygas gimti žemdirbystei. Jei norėsite paskaityti plačiau: http://www.mokslofestivalis.eu/wp-conte ... vasara.pdf

Čia yra du dalykai, veikiantys instinktyviai: nauja nematyta vieta žada naujas galimybes (dėl to išlikęs naujų įspūdžių troškimas) ir nematyta vieta prikausto dėmėsį dėl galimų pavojų. Kaip ir pvz. daugumai žmonių labai gražios stambiosios katės- visoki ten tigrai su levais. Tarsi atrodo, kad tiesiog gražu, o iš tikrųjų jos prikausto dėmesį. Nes tie protėviai, kurie į kates dėmesio nekreipė, nesusilaukė vaikučių.