Darnaus gyvenimo supratimas
Posted: Fri Dec 17, 2010 7:32 pm
Taigi išsiaiškinkim, ko mes siekiam ir kur yra ta riba, skirianti darnų gyvenimą nuo nedarnaus. Taip pat kodėl dabar paplitusi "ekologiško" gyvenimo samprata su šiukšlių rūšiavimais, ekologine žemdirbyste, elektros taupymais ir pan. yra tik dar vienas verslo triukas, vedantis ten pat, link kur mes ir be jokių ekologijų strimgalviais ritamės.
Yra tokia skiriamoji riba, kurios vienoje pusėje- darnus gyvenimas, pilnas ir visapusiškai naudingas žmogaus dalyvavimas ekosistemose, o kitoje- neišvengiamas ritimasis į bedugnę, nors gyvenimo būdas esamuoju laiku abiejose pusėse gali būti visiškai vienodas. Tiksliau, išoriškai jis gali būt vienodas, skiriasi tik pasaulėžiūra.
Priminsiu, kad darnaus gyvenimo vizija- tai ne tik apsirūpinimas sveiku maistu, bet ir sveika aplinka, sveiki miškai ir geriamas vanduo visose upėse, na ir t.t.
Ir dar priminsiu, kad nenusigrybautumėm- "ekologinis sąmoningumas" čia neturi jokios reikšmės. Gali būt sąmoningiausias, suprast, kad nieko negalima naikint ir kad viskas labai svarbu, bet realybėj tai neatsispindės arba atsispindės tik labai ribotą laiką.
Taigi tą ribą galima apibrėžt maždaug taip: "kas mus maitina". T.y. kas maitina realiai, o ne kaip mes tą sąmoningai suprantam. Pvz. jei mus maitina žemė- mes su ja ir elgiamės, kaip su maitintoja, jei maitina parduotuvė- atitinkamai, jei valstybė- irgi atitinkamai, jei Romos popiežius- irgi. Palyginimui: gyvena labai ekologiškai sąmoningas miestietis, kurį realiai maitina parduotuvė. Kaip jis sutiktų tokią žinią: "Nuo rytdienos visos parduotuvės bus uždarytos"? Įsivaizduojat... O kaip sutiktų žinią: "Kitais metais bus pastatyta dešimt hidroelektrinių, bet atsiras daug ekologiško maisto parduotuvėse"? Gana palankiai, nu gal kiek papiketuotų... Ir kitas pavyzdys: gyvena ekologiškai sąmoningas ūkininkas, kurį realiai maitina tik jo žemė, o girdo jo šulinys. Kaip jis sutiktų žinią: "Rytoj ant jūsų žemės bus pilamos kokios nors šiukšlės"? Kovotų už savo žemę, realiai. O kaip sutiktų žinią: " Rytoj bus kertamas kaimyninis miškas, o gretimoje upėje, kaimynystėje, atidaromas baidarių nuomos punktas"? Gal protestuotų, t.y. elgtųsi pagal įstatymus, o gal ir ne, ypač jei gautų kokių lengvatų. Rezultatai aiškūs abiem atvejais. Koks bebūtų ekologinis sąmoningumas, aplinkos naikinimas nė vienu atveju žmogui nėra gyvybės ar mirties klausimas.
O štai gyvena žmogus, kurį maitina miškas, šalia tekanti upė, o kieme auga daržas, kuris teikia tik mažesnę dalį maisto, na dar kokius pluoštinius, prieskoninius augalus. Toks žmogus jau kitaip sutiks žinią apie kertamą mišką ir baidarių nuomą, nes tai jo gyvybės ar mirties klausimas. Jis miške elgsis pagarbiau, nei davatka bažnyčioj, kad nenubaidytų žvėrių tolyn nuo namų, nes tai jo GYVYBĖ, o upėj neskalbs rūbų net su ekologiškiausiu muilu, kad nepakenktų žuvims, kurios taip pat yra jo GYVYBĖ. Jau nekalbu apie tai, kad jis neplaukios iš durnumo su baidare, jei tai maža upė.
Visos kultūros, kuriuos iki šiol darniai sugyvena su aplinka neturi jokio ekologinio sąmoningumo. Tiesiog jas maitina gamta ir jos tą supranta. Kai tik atsiranda parduotuvės arba žemdirbystė- ekologinė situacija staigiai kinta, nepaisant moralinių nuostatų ar taisyklių. Bet mūsų atveju yra kitaip, mes pirmiau turim suprast, kas yra tikrasis maitintojas ir jį tokiu padaryt, o tada jau atsiras ir nuostatos, ir nerašytos taisyklės. Tam ir surašiau kažkur žingsnelius, vedančius nuo GŽ, visiškai aprūpinančios maistu, kai žemė paverčiama realia maitintoja, suprantant natūralios gamtos elementų vaidmenį (GŽ būtent tą ir akcentuoja, todėl ypač tinka pereinamajam laikotarpiui), iki rankiojimo-medžioklės-žvejybos, kai tikrasis maitintojas yra gamta. O tas jau neleidžia elgtis su ja nepagarbiai ir užtikrina, kad ginti jos stosim ne protestais ar peticijomis. Nes tai bus mūsų gyvybės ar negyvybės klausimas.
Yra tokia skiriamoji riba, kurios vienoje pusėje- darnus gyvenimas, pilnas ir visapusiškai naudingas žmogaus dalyvavimas ekosistemose, o kitoje- neišvengiamas ritimasis į bedugnę, nors gyvenimo būdas esamuoju laiku abiejose pusėse gali būti visiškai vienodas. Tiksliau, išoriškai jis gali būt vienodas, skiriasi tik pasaulėžiūra.
Priminsiu, kad darnaus gyvenimo vizija- tai ne tik apsirūpinimas sveiku maistu, bet ir sveika aplinka, sveiki miškai ir geriamas vanduo visose upėse, na ir t.t.
Ir dar priminsiu, kad nenusigrybautumėm- "ekologinis sąmoningumas" čia neturi jokios reikšmės. Gali būt sąmoningiausias, suprast, kad nieko negalima naikint ir kad viskas labai svarbu, bet realybėj tai neatsispindės arba atsispindės tik labai ribotą laiką.
Taigi tą ribą galima apibrėžt maždaug taip: "kas mus maitina". T.y. kas maitina realiai, o ne kaip mes tą sąmoningai suprantam. Pvz. jei mus maitina žemė- mes su ja ir elgiamės, kaip su maitintoja, jei maitina parduotuvė- atitinkamai, jei valstybė- irgi atitinkamai, jei Romos popiežius- irgi. Palyginimui: gyvena labai ekologiškai sąmoningas miestietis, kurį realiai maitina parduotuvė. Kaip jis sutiktų tokią žinią: "Nuo rytdienos visos parduotuvės bus uždarytos"? Įsivaizduojat... O kaip sutiktų žinią: "Kitais metais bus pastatyta dešimt hidroelektrinių, bet atsiras daug ekologiško maisto parduotuvėse"? Gana palankiai, nu gal kiek papiketuotų... Ir kitas pavyzdys: gyvena ekologiškai sąmoningas ūkininkas, kurį realiai maitina tik jo žemė, o girdo jo šulinys. Kaip jis sutiktų žinią: "Rytoj ant jūsų žemės bus pilamos kokios nors šiukšlės"? Kovotų už savo žemę, realiai. O kaip sutiktų žinią: " Rytoj bus kertamas kaimyninis miškas, o gretimoje upėje, kaimynystėje, atidaromas baidarių nuomos punktas"? Gal protestuotų, t.y. elgtųsi pagal įstatymus, o gal ir ne, ypač jei gautų kokių lengvatų. Rezultatai aiškūs abiem atvejais. Koks bebūtų ekologinis sąmoningumas, aplinkos naikinimas nė vienu atveju žmogui nėra gyvybės ar mirties klausimas.
O štai gyvena žmogus, kurį maitina miškas, šalia tekanti upė, o kieme auga daržas, kuris teikia tik mažesnę dalį maisto, na dar kokius pluoštinius, prieskoninius augalus. Toks žmogus jau kitaip sutiks žinią apie kertamą mišką ir baidarių nuomą, nes tai jo gyvybės ar mirties klausimas. Jis miške elgsis pagarbiau, nei davatka bažnyčioj, kad nenubaidytų žvėrių tolyn nuo namų, nes tai jo GYVYBĖ, o upėj neskalbs rūbų net su ekologiškiausiu muilu, kad nepakenktų žuvims, kurios taip pat yra jo GYVYBĖ. Jau nekalbu apie tai, kad jis neplaukios iš durnumo su baidare, jei tai maža upė.
Visos kultūros, kuriuos iki šiol darniai sugyvena su aplinka neturi jokio ekologinio sąmoningumo. Tiesiog jas maitina gamta ir jos tą supranta. Kai tik atsiranda parduotuvės arba žemdirbystė- ekologinė situacija staigiai kinta, nepaisant moralinių nuostatų ar taisyklių. Bet mūsų atveju yra kitaip, mes pirmiau turim suprast, kas yra tikrasis maitintojas ir jį tokiu padaryt, o tada jau atsiras ir nuostatos, ir nerašytos taisyklės. Tam ir surašiau kažkur žingsnelius, vedančius nuo GŽ, visiškai aprūpinančios maistu, kai žemė paverčiama realia maitintoja, suprantant natūralios gamtos elementų vaidmenį (GŽ būtent tą ir akcentuoja, todėl ypač tinka pereinamajam laikotarpiui), iki rankiojimo-medžioklės-žvejybos, kai tikrasis maitintojas yra gamta. O tas jau neleidžia elgtis su ja nepagarbiai ir užtikrina, kad ginti jos stosim ne protestais ar peticijomis. Nes tai bus mūsų gyvybės ar negyvybės klausimas.