GAMTINĖ ŽEMDIRBYSTĖ

Simai, taip. Laimė tai ne norų išsipildymas. Tai ramybė. Apie tai ir liudijau.

O kiek žmogus pasiekė tą nekaltybės būseną, matosi iš jo akių. Tik fotografija tai ne visad perduoda.

Mano vaikai kaip tik augo dideliame įvairaus amžiaus mylinčių šeimos narių būryje.

Kas dar yra labai keista aprašomoje gentyje- vaikai niekada tarpusavyje nesiginčija, nesimuša ir nekonkuruoja, kas liudija, kad jie nesijaučia "atskiromis asmenybėmis". Autorę tas irgi šokiravo, nes civilizacijoje tai neįsivaizduojamas dalykas.

Kur yra vertybės, linijinė hierarchija - visada bus konkurencija.
Atgal kelio nėra. Nei vienas negrįš į vaikystę, neatgims gentys kokios buvo.
teks "gimdyti save" iš naujo. Kurti kitokią bendruomenę (jei to reikia).
Vaikai gyvena bet kur ir yra laimingi, kas trukdo mums?
Gimimas iš naujo-išmintis

"Vaikai gyvena bet kur ir yra laimingi, kas trukdo mums?"

Kokia yra tavo reakcija, kai pamatai skruzdėlyną cukrinėje? Kodėl tokia? Iš kur atsirado ta reakcija? Ar visada ji bus tokia/panaši, kai kartosis panašūs įvykiai? Pasižiūrėk į tuos klausimus atidžiau ir pamatysi, kas mums trukdo būti laimingiems.

"Gimimas iš naujo-išmintis"

Taip. Bet ne tavo ir ne mano. Gamtos išmintis. Padaryti "reset" tam minčių ir idėjų kamuoliui, kurį vadiname "siela"/"aš". Kad sudaryt jam sąlygas išsisklaidyt, išsivyniot.

"Autorę tas irgi šokiravo, nes civilizacijoje tai neįsivaizduojamas dalykas."

Vis gi manau ir civilizacijoje tai įmanoma. Ant savęs matau. Žiūri į vištos kaką ir "savo" ranką ir nematai skirtumo. Taip, reiškinio forma skiriasi. O turinys gi tas pats. Tai jei žiūriu į bomžą gatvėj ir niekuo jis man neprastesnis nei "aš", visgi man netampant tuo bomžu, - argi tai ne raktas būti laimingam civilizacijoj?

"O kiek žmogus pasiekė tą nekaltybės būseną, matosi iš jo akių" -

Nevisada. Akių išraiška - svyruojantis reikalas, kurio nusistovėjimas gali trukti dešimtmečius. Be to akys gali rodyti pozityvią emociją, kuri ras sąskambį ir bus klaidingai priimta. Pozityvumas - tik kita medalio pusė, tai ne nekaltybė. Nekaltybė - tuštuma, niekis, viskas/ terpė viskam. Vieną minutę gali putos iš burnos eit, kitą - sėdi kaip aniuolėlis. Pažiūrėkit į tuos pačius vaikus. Svarbiausias požymis ne tai. Nuoširdumas, tiesumas visa kame. Jei kyla noras meluoti, pagražinti ir t.t. tai yra rodiklis, kad žmogus atskiras/ "aš"/ nelaimingas.

"Reikalas tas, kad vaikui neužtenka jį "auklėti". Jam geriau, kai jo niekas neauklėja" -

Čia tik dar viena teorija/idėja Sauliau. Kiekvienas vaikas pas kiekvienus tėvus, bet kuriuo kiekvienu momentu gauna būtent tai, ką geriausio ir reikalingo jis gali gauti tuo metu. Vienam tas, kitam tas. Bandyti išvesti dėsningumus - irgi gamtos bajeris. Kaip ir juos paskui sugriauti. Kaita, žaidimas, gyvenimas.

"Kokia yra tavo reakcija, kai pamatai skruzdėlyną cukrinėje? Kodėl tokia? Iš kur atsirado ta reakcija? Ar visada ji bus tokia/panaši, kai kartosis panašūs įvykiai? Pasižiūrėk į tuos klausimus atidžiau ir pamatysi, kas mums trukdo būti laimingiems"
O kokia reakcija? Normali- gyvena gyvunėliai- visi tilpsim , jei ne- kažkuri mano dalis pasislinks.
Nes viskas esu aš - skruzdėlės, cukrinė, aš, višta. Kaip rašei, gerai išeina pasakyt rusiškai - "različie edinovo"

"Taip. Bet ne tavo ir ne mano. Gamtos išmintis."
Esu tik aš. Aš- gamta, kiek siekia mano sąmonė. aš - tu, kiek siekia mano sąmonė.
Nėra svetimo. Nėra atskiros gamtos be manęs.

"Tai jei žiūriu į bomžą gatvėj ir niekuo jis man neprastesnis nei "aš", visgi man netampant tuo bomžu, - argi tai ne raktas būti laimingam civilizacijoj?"
Taip, kai visur matai save.

Šventumą matai, kiek esi šventas. Kitus suvoki savo ribose. Kiek esi šventas, tiek šventumo ir matai.

"Kiekvienas vaikas pas kiekvienus tėvus, bet kuriuo kiekvienu momentu gauna būtent tai, ką geriausio ir reikalingo jis gali gauti tuo metu"
Taip ir kiekvienas iš mūsų.
Nepakeitus savęs, nėra prasmės jokioms bendruomenėms. Pakeitus- visur gertai

"Nes viskas esu aš", "Esu tik aš. Aš- gamta, kiek siekia mano sąmonė. aš - tu, kiek siekia mano sąmonė"

Galima ir taip, jei žinai, apie ką kalbi. "Esu tik aš" yra randama tik per "aš - nėra". Jei ne, tai veda tik prie dar didesnės atskirties. "Aš - Dievas" - turbūt didžiausia įmanoma ego forma...

Dieve mano kiek visokiausi uzodziu, dazniausiai pasemtu is knygu
Artumas, beribis atvirumas, kai ispasakojama viskas net tai kas buvo akylai slepiama nuo pacio saves, kai isnyksta du as ir lieka vienis, vyras ir moteris. Da jokiu knygu nereikia, uztenka traukinio vagono ir ilgos keliones. Ratu bildesys, besisupantis vagonas ir nesvarbu is kokiu pasauliu zmones, jie gali tapti vieniu ir netrukdo net tokios aplinkybes ,kad jie priesai ir po kazkiek laiko gali ta pati geriausia ir nuosirdziausia pamatyti taikyklyje. Viso labo tinkama aplinka gali suvienyti zmones ,du skirtingus ir zinoma tai, kad greiciausia jie daugiau nesusitiks.
Apsijungimas su gamta, knygos beprasmes - ibris i audra ligi keliu, ibris i ja ligi juosmens, iseik pasokineti ant bangu, ant tu dideliu, pavojingu savo srovemis, paduk kartu su bangomis, atnesk savo sirdies kaitra... Man tai geriausia ispazintis, islipi is juros kaip naujai gimes, ir silta ne tik kunui, bet ir sielai, ir minciu nera... Ir stebina zmones apsisiaute megztiniais striukemis, brendantis pries stipru veja ir lietu, o tau net karsta, nuo taves kyla garas, audra susildo Ir jei pasiseka, ir salia uz 20 - 30 zingsniu dar kazkas sokinejo, atsiranda neverbalinis artumas su tuo zmogumi, kuri pirma karta matai, ir daugiau nepamatysi, bet atsiranda tas pojutis - tu ir as mes vieno kraujo.... Tai labai lengva isgyventi, bet sunku perduoti, paprasciau pasiimti drauga ir nusivesti ant bangu, ten suprasi zymiai daugiau nei paciose ismintingiausiose knygose....
Nemunas ir Neris, musu upes, kiek apie jas parasyta, papasakota, kiek kartu mes jas mateme vaziuodam iper tiltus ar salia upes... Bet upe gali suprasti, tik tada kai i ja ibrendi ,kai pradedi zaistis su srove... knygose to nebus... Kleboniskio tiltas per Neri, aukstyn srove matosi sala, veik viduryje upes, ten pats fainiausias pliazas, smeletas, svarus, ne todel kad daznai tvarkomas, jis svarus todel, kad ten nesiukslinama, nes nedaugelis ryztasi bristi per "kanala", tai savotiska stebuklo ir linksmumo sala

O knygos, jose dazniausia graziai pavaizduojama tik viena medalio puse (tai paciu geriausiu atveju). Va man patinkanti knyga - "anam cara - keltu pasaulio dvasine ismintis" labai grazi romantine knyga, rasyta kazkokio kunigelio. Ir tai visiska tiesa, taip gyvena zmones ir ne vienetai o klanai ir geru darbu nuveikia savo zemeje ir i sventes eina su sijonais (pas juos tai karo uniforma). Ten pilna silumos vidines, atvirumo, draugiskumo viso to kas rasoma knygoje... Bet kita medalio puse, jie turi ka ginti ir moka tai daryti , o tada jau beribis ziaurumas Nacionalinis sportas - mustynes, ne del pergales, ne is pykci oar kersto is paprasto linksmumo Va dalyvavau vestuvese, susirenka minia zmoniu, kai jau atvaziavusius autobusus pavargsti skaiciuoti. O iskilmiu vinis, kai i pieva eina jaunosios vyrai, pries jaunojo vyrus, su kuolais (stangietais) ir su vieningu sukiu Celtai vieni pries kitus, tikrai linksma zabova ir nauj udraugu susirandi , ipatingai is tu su kurias susiejai skirtingose pusese, nuo ko gavai gerai ,kam truktelejai nuo sirdies ir jokiu pykciu, ti kbendros isgertuves nusiplauti krauja nuo lupu ir nelabai svarbu, kad 5 iskilmiu dalyvius isveze greitukes... tai irgi naturalus ju pasaulis ir tai daroma linksmai, be pykcio atvirai... net ir tada kai i darbininkisk orajono paba uzklydo du pridurkai anglai, juos sparse kol uzduso ir suprakaitavo, vienas buvo suluosintas, liko paralitiku... ir tai ju pasaulis... anglu stipriai nemegsta... ir tai tik skoti gentis, o kai ateina sunk igadyne ir nuo kalnu nusileidzia kalnieciai, cia juos taip filmuose vadina, jie save vadina - Pikti, tada jau dieve saugok... romenai pradejo gintis nuo saujales kariu, net didziule Adriano siena pasistate...
Beribis svelnumas ir beribis ziaurumas, kas net visko maciusiems esesininkams kele siauba ,gyvena petis i peti, visai salia... tai ju nuostabusis pasaulis Ir viena be kito neimanoma, kai pzemeje butina ir diena ir naktis Nors antrosios puses jokiose knygose nerasoma... Nebent ti kseniau buve reportazai is deganci Olsterio ir auku dezute, einant per pabus - su uzrasu "imesk pinigeli, broliams butini stingeriai" - prieslektuvines raketos.

Vienas "baisiausių dalykų", trukdantis mums keisti gyvenimą- progresas. Įsivaizduojam, kad progresas- tai natūrali žmonijos evoliucija, kad jis palengvina, pagerina gyvenimą ir kad be progreso su visais jo vaisiais dabar jau niekaip neįmanoma. Grįžimas atgal- "juk tai baisu, neįmanoma, mes būsim laukiniai...". Progresas- tai tiesiog žmonijos dalis, netgi jos tikslas. Iš tikrųjų sunku suprast progreso priežastis ir man jos kol kas- paslaptis.
O štai ką apie progresą rašo J.Liedloff:
Важно понять значимость различия между эволюцией и прогрессом (неэволюционным изменением). Они диаметрально противоположны, так как то, что эволюция кропотливо создает, внося разнообразие форм и все точнее адаптируя их к нашим требованиям, прогресс разрушает путем введения норм и обстоятельств, не удовлетворяющих истинные потребности людей. Все, что может сделать прогресс, это заменить «правильное» поведение менее подходящим. Он заменяет сложное простым и более приспособленное — менее приспособленным. В результате прогресс нарушает равновесие сложно взаимосвязанных факторов как внутри, так и вне системы.
Итак, эволюция приносит стабильность, а прогресс — уязвимость.
Išeitų: arba civilizacija, arba žmogus. Ir jokio vidurio nėra.