Trumpas Gamtinės žemdirbystės aprašymas
Posted: Sun Jul 04, 2010 7:59 pm
Apie gamtinę žemdirbystę trumpai
Gamtinė žemdirbystė – tai toks ūkininkavimo būdas, kai nenaudojamas joks dirvos įdirbimas, o remiamasi natūraliai vykstančiais dirvodaros procesais. Gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Kas lieka – užkonservuojama dirvoje humuso pavidalu.
Yra trys pagrindiniai augalų mitybos būdai: mineralinė mityba, huminė ir simbiotinė. Visi jie augalams yra priimtini, bet ne visi garantuoja subalansuotą mitybą. Ariamojoje ir cheminėje (taip pat ir vadinamoje ekologiškoje) žemdirbystėje naudojami du pirmieji. Bet jie neužtikrina pilnaverčio augalų gyvenimo, neaprūpina jų visomis būtinomis medžiagomis, tiesiog neatitinka augalų fiziologinių poreikių. Gamtoje egzistuoja tik trečiasis – simbiotinis mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Kiti būdai – tik atsarginiai variantai, skirti ekstremalioms sąlygoms. Tradiciniuose daržuose ir soduose sudaromos būtent ekstremalios sąlygos, kuriose augalai IŠGYVENA, bet ne GYVENA. Nėra sterilių augalų, jų gyvenimo būdas taip sutvarkytas, kad jiems būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija, norint gauti visas reikiamas medžiagas. Reikalas tame, kad daugelis biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, hormonų) yra ne augalinės, bet bakterinės ir grybinės kilmės, be šių organizmų augalai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.
Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat storėja, o dirbamuose laukuose- nuolat alinamas ir naikinamas.
Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip mūsų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Tokiu būdu dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė- maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Tokiu būdu prie augalų šaknų susidaro maistinga „sriuba“, kurią valgo visi, kas tik pasiekia.
Yra ir daugybė mikrobų ir grybų, gyvenančių prie augalo šaknų nuo pat sėklos sudygimo. Tai simbiontai, augalų sąjungininkai. Jie čia ne šiaip sau: augalai – vieninteliai gliukozės gamintojai, o be gliukozės neįmanoma jokia gyvybė. Apie pusę savo pagamintos gliukozės augalai per šaknis išskiria į dirvą. Kam? Savo sąjungininkams, kad mainais gautų tų medžiagų, kurių patys pasiimti negali. Tokia simbiotinė mityba užtikrina pilną augalų aprūpinimą visomis reikamomis medžiagomis ir reikiamu laiku. O pilnavertė mitryba – tai visuomet sveiki, stiprūs, vertingus vaisius vedantys augalai. Jokios mineralinės trąšos negali to pakeist. Gamtinėje žemdirbystėje nėra augalų ligų, nes sukuriamas mikroorganizmų balansas dirvoje, neįsigali patogeniniai organizmai.
Pasaka čia ilga, trumpai visko nepaaiškinsi, todėl iš karto prie reikalo:
Ką reikia žinoti, norint pradėti dirbti žemę, jos nedirbant
Pirma: dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiant susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams.
Antra: dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.
Visa kita- detalės.
Gamtinė žemdirbystė gali būti tiek ekstensyvi, tiek labai intensyvi. Pagrindinis principas- gamtinių dirvodaros procesų modeliavimas sode ar darže. Dirvos derlingumas gamtinėje žemdirbystėje- tai ne maisto medžiagų kiekis dirvoje, o mikrobiologinis dirvos aktyvumas. Tai nenutrūkstantis procesas, kai skaidoma organinė medžiaga ir gauti komponentai nuolat, nedidelėmis porcijomis bei reikiamos sudėties, patiekiami augalams. Žemdirbystės intensyvumas ir gaunamo derliaus dydis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio organizmams „sumaitinamo“ organikos kiekio. Taikant visas priemones intensyvinti fermentacijai, derliai toli lenkia ariamuoju būdu gaunamus derlius. Taip pat ir kokybė.
Gamtinės žemdirbystės produkcija visuomet švari, turtinga biologiškai aktyviomis medžiagomis, vaisiai ir daržovės nepalyginamai skanesni ir kvapnesni už auginamus dirbamoj žemėj (kad ir tręšiant organinėmis trąšomis).
Taigi, tokiu būdu ūkininkaujant ir derlius didesnis, ir kokybė geresnė, ir aplinka švaresnė. Ir- nereikia pirkt nei trąšų, nei pesticidų
Gamtinė žemdirbystė galima tiek šimtuose hektarų (aišku, čia neįmanomas monokultūrų auginimas), tiek viename kvadratiniame metre. Intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčio, ypač tinka mažiems sklypeliams. Jis įgalina iš labai mažo ploto gauti didelius ir vertingus derlius.
Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti – augalinės atliekos. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Dirvožemis- gyvas organizmas ir rūpintis juo reikia kaip bet kokiu gyvu organizmu. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių“ sugeba prasikalti pro mulčią, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiu kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.
Kodėl gamtinėje žemdirbystėje gaunami didžiausi derliai?
Pagrindinis augalų maistas – anglies dvideginis. Jis sudaro apie septyniasdešimt procentų visos augalų mitybos ir jo koncentracija labiausiai įtakoja prieaugį bei derlingumą. Geriausiai jis pasisavinamas per šaknis, ištirpęs vandenyje.
Dirvožemio organizmai, skaidantys organiką, kvėpuoja deguonimi ir iškvepia anglies dvideginį, todėl po mulčiu jo koncentracija labai padidėja. Būdamas sunkesnis už orą, anglies dvideginis patenka į dirvą (patenka lengvai ir dėl to, kad dirva struktūringa, grumstelių pavidalo, joje daug tuščios erdvės) ir tirpsta vandenyje, kurio gausu struktūringoje bei vėsioje dirvoje. Tokiu būdu šaknys su vandeniu gauna pagrindinį maistą. Dirbamoj žemėj anglies dvideginio koncentracija tokia pat kaip ore, t.y. augalams nepakankama, nes nėra aktyvių „kvėpuotojų“ (nėra jiems maisto), dirva susislėgusi, dieną įšyla (dėl to nevyksta drėgmės kondensacija). Dar vienas svarbus faktas- po mulčiu oras nejuda, todėl anglies dvideginis nenupučiamas.
Antras svarbus elementas – azotas. Dirbamoj žemėj jis duodamas trąšų pavidalu, o gamtinėj agrotechnikoj kaupiamas dirvoj gyvųjų baltymų pavidalu. Didelė bakterijų, grybų, kitų organizmų biomasė- tai azoto junginiai, kurių atsargos mulčiuotoj dirvos nuolat palaikomos aukščiausiame lygyje, nes organizmai nuolat maitinami. Vieni organizmai valgo kitus, išlaisvinti azoto junginiai patenka į dirvą ir to pasėkoje didelė dalis tenka augalams. Labai svarbu, kad augalų mityba būtų subalansuota, visų reikiamų medžiagų turi būt pakankamai. Dirbamose žemėse azotu pasirūpinama, bet trūkstant anglies dvideginio pilnavertė mityba nevyksta, augalai nors iš pažiūros gerai auga- yra biologiškai nepilnaverčiai.
Mikroelementai augalų mityboj sudaro apie septynis procentus. Visų jų pakankami kiekiai yra tiek dirvožemyje, tiek augalų liekanose, naudojamose mulčiavimui. Dirbamų žemių bėda ne ta, kad ten ko nors trūksta, bet kad nėra sąlygų augalams viską pasisavinti. Pasisavinti padeda mikrobai su grybais, o dirbamoje žemėje jie gyventi negali…
Dar keletas žodžių apie kompostavimą. Gamtinė žemdirbystė nenaudoja įprasto kompostavimo. Dėl to paties anglies dvideginio. Kompostuojant augalines atliekas anglies dvideginis- svarbiausias augalų maistas- išgaruoja. Kur kas prasmingiau kompostuoti tiesiai ant lysvės, prie augalų šaknų, kad augalai galėtų tiesiogiai pasinaudot svarbiausiu kompostavimo produktu. Toks kompostavimas- tai ir yra mulčiavimas, dirvos dengimas augalinėmis atliekomis.
Gamtinė žemdirbystė – tai toks ūkininkavimo būdas, kai nenaudojamas joks dirvos įdirbimas, o remiamasi natūraliai vykstančiais dirvodaros procesais. Gamtoje dirvožemis yra „auginamas“, kasmet užaugusi augalų masė krenta ant žemės, yra skaidoma mikroorganizmų ir tampa augalų maistu. Kas lieka – užkonservuojama dirvoje humuso pavidalu.
Yra trys pagrindiniai augalų mitybos būdai: mineralinė mityba, huminė ir simbiotinė. Visi jie augalams yra priimtini, bet ne visi garantuoja subalansuotą mitybą. Ariamojoje ir cheminėje (taip pat ir vadinamoje ekologiškoje) žemdirbystėje naudojami du pirmieji. Bet jie neužtikrina pilnaverčio augalų gyvenimo, neaprūpina jų visomis būtinomis medžiagomis, tiesiog neatitinka augalų fiziologinių poreikių. Gamtoje egzistuoja tik trečiasis – simbiotinis mitybos būdas, kuris remiasi augalų simbioze su dirvos mikroorganizmais bei grybais. Kiti būdai – tik atsarginiai variantai, skirti ekstremalioms sąlygoms. Tradiciniuose daržuose ir soduose sudaromos būtent ekstremalios sąlygos, kuriose augalai IŠGYVENA, bet ne GYVENA. Nėra sterilių augalų, jų gyvenimo būdas taip sutvarkytas, kad jiems būtina kooperuotis su visa dirvožemio gyvų organizmų bendrija, norint gauti visas reikiamas medžiagas. Reikalas tame, kad daugelis biologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, fermentų, hormonų) yra ne augalinės, bet bakterinės ir grybinės kilmės, be šių organizmų augalai negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.
Akivaizdu, kad natūralioje gamtoje, kur žemės niekas nedirba ir netręšia, augalai gerai auga, būna sveiki ir veda vertingus vaisius. Gamtoje dirvožemis nuolat „auga“, jo derlingasis sluoksnis nuolat storėja, o dirbamuose laukuose- nuolat alinamas ir naikinamas.
Pagrindinės sąlygos sukurti gyvybingą dirvožemio bendriją – laisvas oro patekimas, drėgmė ir maistas. Gamtoje žemė niekada nebūna plika, kaip mūsų daržuose. Ją visada dengia paklotė: samanos, pernykščiai lapai, pernykštė žolė ir pan. Tokiu būdu dirva niekada neišdžiūsta, per paklotę laisvai cirkuliuoja oras, o pati paklotė- maistas dirvos mikroorganizmams. Mikroorganizmai organiką virškina skirdami į aplinką fermentus. Tokiu būdu prie augalų šaknų susidaro maistinga „sriuba“, kurią valgo visi, kas tik pasiekia.
Yra ir daugybė mikrobų ir grybų, gyvenančių prie augalo šaknų nuo pat sėklos sudygimo. Tai simbiontai, augalų sąjungininkai. Jie čia ne šiaip sau: augalai – vieninteliai gliukozės gamintojai, o be gliukozės neįmanoma jokia gyvybė. Apie pusę savo pagamintos gliukozės augalai per šaknis išskiria į dirvą. Kam? Savo sąjungininkams, kad mainais gautų tų medžiagų, kurių patys pasiimti negali. Tokia simbiotinė mityba užtikrina pilną augalų aprūpinimą visomis reikamomis medžiagomis ir reikiamu laiku. O pilnavertė mitryba – tai visuomet sveiki, stiprūs, vertingus vaisius vedantys augalai. Jokios mineralinės trąšos negali to pakeist. Gamtinėje žemdirbystėje nėra augalų ligų, nes sukuriamas mikroorganizmų balansas dirvoje, neįsigali patogeniniai organizmai.
Pasaka čia ilga, trumpai visko nepaaiškinsi, todėl iš karto prie reikalo:
Ką reikia žinoti, norint pradėti dirbti žemę, jos nedirbant
Pirma: dirvožemis nekasamas, nepurenamas, leidžiant susikurti natūraliai struktūrai, kuri užtikrina gerą dirvos kvėpavimą, drėgmę ir sąlygas dirvos gyviems organizmams.
Antra: dirva visada turi būti uždengta negyvų augalinių atliekų (sausos žolės, lapų, pjuvenų ar pan.) sluoksniu.
Visa kita- detalės.
Gamtinė žemdirbystė gali būti tiek ekstensyvi, tiek labai intensyvi. Pagrindinis principas- gamtinių dirvodaros procesų modeliavimas sode ar darže. Dirvos derlingumas gamtinėje žemdirbystėje- tai ne maisto medžiagų kiekis dirvoje, o mikrobiologinis dirvos aktyvumas. Tai nenutrūkstantis procesas, kai skaidoma organinė medžiaga ir gauti komponentai nuolat, nedidelėmis porcijomis bei reikiamos sudėties, patiekiami augalams. Žemdirbystės intensyvumas ir gaunamo derliaus dydis tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio organizmams „sumaitinamo“ organikos kiekio. Taikant visas priemones intensyvinti fermentacijai, derliai toli lenkia ariamuoju būdu gaunamus derlius. Taip pat ir kokybė.
Gamtinės žemdirbystės produkcija visuomet švari, turtinga biologiškai aktyviomis medžiagomis, vaisiai ir daržovės nepalyginamai skanesni ir kvapnesni už auginamus dirbamoj žemėj (kad ir tręšiant organinėmis trąšomis).
Taigi, tokiu būdu ūkininkaujant ir derlius didesnis, ir kokybė geresnė, ir aplinka švaresnė. Ir- nereikia pirkt nei trąšų, nei pesticidų
Gamtinė žemdirbystė galima tiek šimtuose hektarų (aišku, čia neįmanomas monokultūrų auginimas), tiek viename kvadratiniame metre. Intensyvusis variantas, kai naudojama daug augalinio mulčio, ypač tinka mažiems sklypeliams. Jis įgalina iš labai mažo ploto gauti didelius ir vertingus derlius.
Pagrindinis dalykas, ko reikia turėti – augalinės atliekos. Miestuose tam puikiai tinka nukritę lapai, kuriuos žmonės degina ar veža į sąvartynus. Buvusi kasama dirva tiesiog mulčiuojama storu lapų sluoksniu visus metus ir daugiau niekada nedirbama, leidžiant susikurti dirvožemio ekosistemai. Dirvožemis- gyvas organizmas ir rūpintis juo reikia kaip bet kokiu gyvu organizmu. Mulčiuotos dirvos beveik nereikia ravėti, nes mažai „piktžolių“ sugeba prasikalti pro mulčią, nereikia laistyti, nes, esant temperatūrų skirtumui tarp dirvos ir oro, po mulčiu kondensuojasi daug drėgmės. Dirva jau po metų tampa puri, prisiveisia daug sliekų, visų augalų augimas žymiai pagerėja, jie nustoja sirgti.
Kodėl gamtinėje žemdirbystėje gaunami didžiausi derliai?
Pagrindinis augalų maistas – anglies dvideginis. Jis sudaro apie septyniasdešimt procentų visos augalų mitybos ir jo koncentracija labiausiai įtakoja prieaugį bei derlingumą. Geriausiai jis pasisavinamas per šaknis, ištirpęs vandenyje.
Dirvožemio organizmai, skaidantys organiką, kvėpuoja deguonimi ir iškvepia anglies dvideginį, todėl po mulčiu jo koncentracija labai padidėja. Būdamas sunkesnis už orą, anglies dvideginis patenka į dirvą (patenka lengvai ir dėl to, kad dirva struktūringa, grumstelių pavidalo, joje daug tuščios erdvės) ir tirpsta vandenyje, kurio gausu struktūringoje bei vėsioje dirvoje. Tokiu būdu šaknys su vandeniu gauna pagrindinį maistą. Dirbamoj žemėj anglies dvideginio koncentracija tokia pat kaip ore, t.y. augalams nepakankama, nes nėra aktyvių „kvėpuotojų“ (nėra jiems maisto), dirva susislėgusi, dieną įšyla (dėl to nevyksta drėgmės kondensacija). Dar vienas svarbus faktas- po mulčiu oras nejuda, todėl anglies dvideginis nenupučiamas.
Antras svarbus elementas – azotas. Dirbamoj žemėj jis duodamas trąšų pavidalu, o gamtinėj agrotechnikoj kaupiamas dirvoj gyvųjų baltymų pavidalu. Didelė bakterijų, grybų, kitų organizmų biomasė- tai azoto junginiai, kurių atsargos mulčiuotoj dirvos nuolat palaikomos aukščiausiame lygyje, nes organizmai nuolat maitinami. Vieni organizmai valgo kitus, išlaisvinti azoto junginiai patenka į dirvą ir to pasėkoje didelė dalis tenka augalams. Labai svarbu, kad augalų mityba būtų subalansuota, visų reikiamų medžiagų turi būt pakankamai. Dirbamose žemėse azotu pasirūpinama, bet trūkstant anglies dvideginio pilnavertė mityba nevyksta, augalai nors iš pažiūros gerai auga- yra biologiškai nepilnaverčiai.
Mikroelementai augalų mityboj sudaro apie septynis procentus. Visų jų pakankami kiekiai yra tiek dirvožemyje, tiek augalų liekanose, naudojamose mulčiavimui. Dirbamų žemių bėda ne ta, kad ten ko nors trūksta, bet kad nėra sąlygų augalams viską pasisavinti. Pasisavinti padeda mikrobai su grybais, o dirbamoje žemėje jie gyventi negali…
Dar keletas žodžių apie kompostavimą. Gamtinė žemdirbystė nenaudoja įprasto kompostavimo. Dėl to paties anglies dvideginio. Kompostuojant augalines atliekas anglies dvideginis- svarbiausias augalų maistas- išgaruoja. Kur kas prasmingiau kompostuoti tiesiai ant lysvės, prie augalų šaknų, kad augalai galėtų tiesiogiai pasinaudot svarbiausiu kompostavimo produktu. Toks kompostavimas- tai ir yra mulčiavimas, dirvos dengimas augalinėmis atliekomis.