Lietuviški augalai - prieskoniai

Moderatoriai: Mama Smilga, dage, saulius

Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Sek Spa 23, 2011 9:31 pm

Kadangi neradau tokios temos, sumaniau sukurti, nes man ji tampa visai aktualia.

Mūsų laukuose ir darželiuose auga augalai, kuriuos visai sėkmingai galima naudoti kaip puikius prieskonius, tik...
Siūlau čia kelti straipsnius, savo asmenines žinias ir dalintis, koks augalas tinkamas kokiam patiekalui ar produktui paskaninti ar konservuoti

Paveikslėlis

Dirvinė čiužutė

Lotyniškas pavadinimas:
Thlaspi arvense
Dirvinės čiužutės yra vienamečiai, 30-60 cm. aukščio augalai, randami dirbamuose laukuose, pasėliuose, daržuose, dykvietėse, pakelėse, karjeruose ir kitokiose vietose, kuriose pažeistas dirvožemis. Neretai dirvinės čiužutės auga pasėliuose kaip piktžolės. Įsikuria įvairios mechaninės sudėties dirvožemiuose, bet vešliausios derlingame priemolio dirvožemyje.

Dirvinės čiužutės - dažni, visoje Lietuvoje paplitę augalai. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, pavienių žydinčių augalų galima aptikti ir iki vėlyvo rudens. Žiedai balti, smulkūs. Vaisiai - plokščios, pinigėlius primenančios, maždaug 1 cm. skersmens ankštarėlės - subręsta liepos - rugsėjo mėnesiais. Ankštarėlėse būna daug smulkių, tamsiai rudų sėklų.

Žmonės dirvines čiužutes pažinojo ne tik kaip dirbamų laukų piktžoles, bet ir išmanė jų savybes. Apie tai galima spręsti iš liaudiškų pavadinimų, siejamų su sėklų kvapu ir skoniu: česnakėlis, česnakinės, šarkos česnakas, blakiažolė. Labiausiai paplitęs liaudiškas šio augalo pavadinimas - kolyta, kolytai, tačiau yra ir kitokių įdomių vardų, tokių kaip berlingytė, maišelninkas, pinigėliai, šilingėlė, traiduonė, žvanguliukai. Lietuviškos botanikos terminologijos pradininkas J.A.Pabrėža dirvinę čiužutę pavadino plokšte, o L.Ivinskis - makšnuva.

Visose dirvinių čiužučių dalyse yra uždegimus slopinančių, kraują stiprinančių, organizmą valančių, prakaitavimą skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių ir kaip priešnuodžiai veikiančių medžiagų. Čiužučių žolės nuovirai ir užpilai vartojami nuo vočių, žarnyno pūlinių, po gimdymo kylančių skausmų ir endometriozės. Liaudies medicinoje čiužutėmis taip pat gydomas reumatas, akių ligos, plaučių pūliniai, inkstų uždegimai, kepenų ligos ir prostatos ligos, šis augalas didina vyrų potenciją. Visose čiužučių dalyse yra junginių, slopinančių bakterijų dauginimąsi, tad labai veiksmingai stabdomas stafilokokų ir streptokokų dauginimasis. Su preparatais iš dirvinių čiužučių reikėtų elgtis atsargiai, nes vartojant juos ilgai ir dideliais kiekiais kraujyje gali smarkiai sumažėti leukocitų, kyla pykinimas, galvos svaigulys.

Dirvinių čiužučių žolė skinama augalams žydint. Sėklos renkamos tada, kai ankštaros pagelsta, o sėklos būna šviesiai rudos. Surinktas čiužutes galima surišti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje džiūti. Kad neišbyrėtų dalis sėklų, kuokštus derėtų aprišti marle. Išdžiūvusios čiužutės kuliamos, sėklos išvalomos, išdžiovinamos ir supilamos i sandarų indą.

Jauni dirvinių čiužučių lapai, kol augalai nepradėję žydėti, tinka salotoms. Augalui žydint lapai tampa labai kartūs. Lapuose yra apie 54 procentų baltymų. Į salotas, sriubas ir kitus patiekalus čiužučių lapų reikia dėti nedaug. Sutrintas sėklas galima vartoti kaip garstyčių pakaitalą. Jose būna nuo 28 procentų iki 60 procentų aliejaus. Sudaigintomis sėklomis arba mažais daigais gardinamos salotos.

Lietuvoje čiužučių sėklos seniau vartotos kaip mėsos prieskoniai, jų buvo dedama į dešras ir skilandžius. Kiekvienas, valgęs tikro skilandžio, pakramtęs bent keletą šviežių sėklų iš karto pasako, kad jos kvepia kaimišku skilandžiu.

(http://www.sos03.lt/Vaistazoles/Dirvine_ciuzute)
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Sek Spa 23, 2011 9:42 pm

Paveikslėlis


Ožragė

(Trigonella foenum-graecum)
Kiti pavadinimai:
Graikų šienas, vaistinė ožragė.
Istorija
Ožragė jau nuo seniausių laikų naudojama kaip prieskonis, nors daugelis Vakarų pasaulio žmonių nemėgsta jos kartaus skonio. Pirmoji šio augalo botaniško pavadinimo dalis – „Trigonella“ – buvo suteikta dėl netaisyklingos kampuotos formos sėklų, o „foenum-graecum“ graikų kalba reiškia „graikų šienas“, nes graikai ožrage šerdavo gyvulius. Egipto papirusuose nurodoma, kad ožragė buvo naudojama mumifikuojant mirusiuosius. Į Europą augalas atkeliavo devintame šimtmetyje. Viduramžiais ožragė buvo naudojama nuo nuplikimo, Indonezijoje iki šių dienų ožragės dedama į skystį plaukams skalauti. Mūsų dienomis ožragė auginama Viduržemio jūros regiono šalyse, Sudane, Maroke, Egipte, Graikijoje, Turkijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, taip pat Indijoje ir Kinijoje.
Botanika
Ožragė priklauso pupiečių eilės pupinių (arba ankštinių) šeimos augalų pošeimiui. Vienmetis augalas užauga iki 60 cm. Ožragės lapai savo forma primena dobilo lapus, ji žydi gegužės – birželio mėnesiais geltonais arba gelsvai baltais žiedais. Ankštys, kuriose bręsta nuo 5 iki 20 sėklų, savo forma primena gyvūnų ragus, iš to ir kilo augalo pavadinimas. Kaip prieskonis naudojamos subrendusios džiovintos sėklos. Indijoje švieži žali ožragės lapai valgomi kaip daržovės.
Skonis
Ožragė yra kartaus aromatingo skonio, šiek tiek primenančio gelsvę ir degintą cukrų. Skrudinant kartumas sumažėja, sėklos įgauna šiek tiek riešutų skonio. Ožragė suteikia kario milteliams jų nepakartojamą aromatą. Sėklose yra mažai eterinio aliejaus, bet jis susideda iš daugelio komponentų.
Ožragė virtuvėje naudojama:
prieskonių mišiniuose, kario milteliuose ir Pietų Indijos patiekaluose su kariu;
rytietiškuose ir indiškuose daržovių, ankštinių daržovių ir žuvies patiekaluose;
marinuojant daržoves pagal Indijos receptus;
gaminant avieną ir vištieną;
kepant Šiaurės Afrikos ir indišką duoną;
kai kuriose sūrio rūšyse.
Skrudinamų sausų ožragės sėklų skonis tampa intensyvesnis ir sumažėja kartumas, bet reikia saugotis, kad sėklos nepridegtų. Indijoje jos dažnai kepamos karštame aliejuje. Prieskonių mišiniams ir patiekalams gardinti dažniausiai naudojamos maltos ožragės sėklos, kadangi jos yra labai kietos.

(http://www.kotanyi.com/li/Prieskoniu-pa ... K-O/Ozrage)



Pasidalinkit prašau savo patirtimi, kaip ožrages naudojate patiekalams paskaninti jūs?
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Sek Spa 23, 2011 10:22 pm

Paveikslėlis

Balinis ajeras (lot. Acorus calamus)
Ajeras yra daugiametis maloniai kvepiantis tik ajerams būdingo kvapo 60-100 cm aukščiožolinis augalas. Jo šakniastiebis balsvas, beveik visas vienodo storio. Prie pat vandens augančių ajerų šakniastiebiai būna stambesni. Lapai ilgi, blizgantys. Augalas žydi birželio-liepos mėn. Ajero žiedai – žalios burbulės, augančios tarsi iš lapo šono.

Veikliosios medžiagos. Šakniastiebiuose yra iki 5 % eterinio aliejaus (azaronas, pinenas, borneolis, kamfora, azarilaldehidas ir kt.), kartumynų (elemenas, kalemenas, akoronas), rauginių medžiagų, vitamino C.

Preparatai. Švieži ajerų šakniastiebiai kiek nuodingi, todėl vaistai ruošiami tik iš džiovintos žaliavos. Užpilai, nuovirai, milteliai. Įeina į apetitą gerinančių vaistažolių mišinių sudėtį.

Panaudojimas kitur. Seniau ant ajerų lapų buvo kepama kvapni naminė duona, jų buvo demama į aruodus, rūbų spintas, kad atbaidyti vabzdžius kenkėjus. Azijos šalyse ajerų šakniastiebių milteliai vartojami kaip prieskoniai.
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Laimis Žmuida » Pir Spa 24, 2011 8:53 am

Puiki tema, nors ožragė tai ne lietuviškas augalas. :/
Laimis Žmuida
 
Pranešimai: 1173
Užsiregistravo: Tre Gru 17, 2008 1:00 pm

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Pir Spa 24, 2011 2:30 pm

Paveikslėlis . . Paveikslėlis

JUODGRŪDĖ SĖJAMOJI
(lot. Nigella sativa)

Sėjamosios juodgrūdės tėvynė – Viduržemio jūros šalys. Natūralioje gamtoje sėjamosios juodgrūdės auga Pietų Europoje, Mažojoje Azijoje, Irane, Afganistane, Pakistane, Indijoje, Kinijoje bei Šiaurės Afrikoje.
Lietuvoje sėjamoji juodgrūdė buvo pradėta auginti 1980-aisiais metais Kauno botanikos sode.
Sėjamoji juodgrūdė – vienmetis, 20–30 centimetrų aukščio augalas. Jos žiedai mažesni nei darželinės juodgrūdės.

Gydomosios savybės
Sėjamojoje juodgrūdėje yra eterinio aliejaus, riebalinio aliejaus, organinių rūgščių, saponino, kartumyno, nigelino ir kitų.
Juodgrūdžių sėklų arbata skatina šlapimo ir tulžies išsiskyrimą bei šiek tiek laisvina vidurius.
Indijoje sėjamosios juodgrūdės sėklomis gydomos odos ligos.
Be to, šių sėklų antpilai didina maitinančioms motinoms pieno kiekį.

Auginimas
Šį augalą patariama sėti gegužės mėnesio pradžioje. Pasėtos sėklos sudygsta per 15–18 dienų. Pražysta liepos mėnesio viduryje, o masiškai žydi to paties mėnesio trečiajame dešimtadienyje.
Sėjamosios juodgrūdės sėklos subręsta rugsėjo mėnesio viduryje. Šio augalo sėklos tribriaunės, raukšlėtos, juodos. Dirvai sėjamoji juodgrūdė nėra reikli, tačiau jai augti reikalinga saulėta vieta.
Sėkloms subrendus, jų dėžutes reikia nupjauti su koteliais. Galima taip pat augalus išrauti ir padžiauti. Kai juodgrūdžių dėžutės sudžiūsta, reikia iškratyti sėklas ir dar kurį laiką padžiovinti. Sėjamosios juodgrūdės sėklos yra žymiai kvapnesnės negu darželinės, nes jose yra daugiau eterinio aliejaus.

Skonis
Juodgrūdė yra beveik bekvapė, tačiau aromatingo, saldoko, kartaus ir aštroko skonio, primena riešutus, aguonas, peletrūną ir šiek tiek pipirus. Sėklose yra beveik 30% riebaus aliejaus.

Juodgrūdė virtuvėje naudojama:
kepant indišką (pavyzdžiui, „naan“) ir rytietišką duoną (duonos papločius);
gaminant indiškus patiekalus iš ankštinių, lapinių daržovių ir šakniavaisių, baklažanų arba moliūgų;
marinuojant daržoves;
dedama į sriubas, padažus ir sūrio patiekalus.
Sėjamosios juodgrūdės sėklos beriamos ant riestainių, varškės, sausainių. Jų galima berti į rauginamus agurkus ir kopūstus. Be to, sėjamosios juodgrūdės sėklomis aromatizuojami gėrimai, o Vidurio Europos šalyse šios sėklos vartojamos vietoj pipirų.
Kai kuriose šalyse sėjamosios juodgrūdės sėklomis skaninami kompotai bei vaisių ir uogų drebučiai.
Sėjamąsias juodgrūdes mėgsta bitės, o jų sėklos apsaugo drabužius nuo įvairių vabzdžių.

Prieš dedant į valgį juodgrūdė dažnai paskrudinama sausoje keptuvėje arba aliejuje, taip sustiprėja jos aromatas.
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Ecka » Pir Spa 24, 2011 7:17 pm

Juodgrūdė nuostabi. Kaune bazėje vienas kioskas kartais šeštadieniais turi kaimiško balto sūrio su juodgrūdėmis (jei pavėluoji, negauni). Man labai skanu, bet pačiam užsiauginti, tai lauko reikia, nes , sakė, sėklų kaip nuo kalendrų.
Ecka
 
Pranešimai: 116
Užsiregistravo: Tre Kov 16, 2011 12:00 am

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Pen Lap 18, 2011 1:45 am

Paveikslėlis
AGUONA

Prieskonio aprašymas
Aguonos yra vienas seniausių augalų Rytų ir Artimuosiuose Rytuose bei Pietų Europoje. Daržinė aguona – vienmetis, 60–100 centimetrų augalas, išskiriantis pieno spalvos sultis. Aguonų stiebai yra tiesūs ir beveik nesišakoja. Jų lapai pailgi, 10–30 centimetrų ilgio, apačioje nusėti retais plaukeliais, o kraštuose – dantyti. Aguonos žydi pavieniais žiedais. Aguonos vaisius – rutulio formos, 2–5 centimetrų diametro galvutė, kurios viršus akėtas. Aguonų sėklos smulkios, tamsiai pilkos ar balkšvos. Vienoje galvutėje yra apie 30 tūkstančių sėklų.
Dėmesio! Visos aguonos dalys yra nuodingos!

Auginimas
Aguonos žydi birželio mėnesį, o sėklas subrandina nuo liepos mėnesio iki rugsėjo mėnesio pradžios. Natūralioje gamtoje augančios aguonos neturi jokios vertės. Kultūrinės aguonos rūšys yra vertingos tuo, kad jose yra aliejaus bei opiumo. Aguonos, turinčios opiumo, uždraustos auginti daugelyje šalių.

Maistinės savybės
Daržinių aguonų sėklos tinka konditerijos ir kulinarijos gamyboje. Išspaudus aguonų sėklas, gaunamas kokybiškas maistinis aliejus, naudojamas margarino gamyboje.
Jei aguonų sėklas spausite pašildytas, gausite tik techninį, bet ne maistinį aliejų.
Sėklų nuospaudas galima sušerti gyvuliams, nes tai ypač kaloringas pašaras.
Kai kurių aguonų rūšių sėklos yra labai gražios melsvos spalvos, todėl šias aguonas patariama naudoti kepant pyragus ir sausainius.
Tiesa, aguonų sėklų spalva neturi įtakos jų skoniui.
Aguonų sėklų beriama ir į miltinius gaminius. Kokios gi Kūčios bei Šv. Kalėdos be kūčiukų ir aguonų pieno!

Paveikslėlis Paveikslėlis

Agurklė
Nuo to laiko, kai arabai ją atvežė į Ispaniją, vaistinė agurklė išplito visuose Viduržemio pajūrio kraštuose. Iš ten ji pateko į Šiaurės Europą, kur nuo 12 amžiaus yra žinoma kaip vaistinis ir prieskoninis augalas.

Vienamečio išsikerojančio augalo šeriškais plaukeliais apaugę stiebai siekia iki 80 cm aukščio. Pailgai ovaliniai lapai taip pat yra labai plaukoti ir skleidžia stiprų agurkų kvapą. Dėl to augalas ir vadinamas agurkle. Žvaigždiški ryškiai mėlyni žiedai žydi visą vasarą. Jie, kaip ir lapai, yra valgomi ir labai turtingi vitaminų, mineralinių, gleivingų ir raugintų medžiagų bei eterinių aliejų.

Augavietė gali būti tiek saulėta, tiek pusiau pavėsinga. Labai svarbu, kad dirvožemis turėtų daug maistinių medžiagų ir būtų kalkingas. Be to, jis turi būyi lengvas, nes augalo liemeninė šaknis ilga.

Įpusėjus pavasariui agurklę galima sėti tiesiai į dirvą, geriausia – dalimis tam tikrais laiko intervalais. Pasirinktoje vietoje sėjama daug didelių agurklės sėklų ir užberiama žeme. Daigai retinami, paliekant didžiausius. Kadangi agurklė greitai nustelbia mažus gležnus augalus, jai reikia skirti pakankamai vietos. Augalas greitai vysta ir jį reikia nuolat laistyti, tačiau daugiau jokios kitokios priežiūros nereikia. Jei keletas žiedynų paliekama subrandinti sėklomis, agurklė pasisėja pati.

Jaunus gležnus lapus galima skinti visą vasarą. Jie vartojami švieži ir neturi būti verdami. Juos galima užšaldyti, tuo tarpu džiovinti praranda aromatą. Švieži žiedai taip pat yra valgomi. Juos sudžiovinus ir sudėjus į sandarius indus galima vartoti visą žiemą.

Susmulkintais lapais galima paskaninti varškę, sriubas, žuvies ir kiaušinių patiekalus. Vaistinė agurklė yra garsiojo „Frankfurto žaliojo padažo“ sudedamoji dalis. Ypač tinka agurkų salotoms. Ji vartojama šviežia, o į virtus patiekalus dedama pačioje pabaigoje. Agurklės žiedais galima papuošti valgius ir gėrimus.
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė dage » Pen Lap 18, 2011 10:07 am

Natūralioje gamtoje augančios aguonos neturi jokios vertės.????? Va jums ir GŽ:)
Dalia
dage
 
Pranešimai: 542
Užsiregistravo: Pen Geg 20, 2011 3:07 pm
Miestas: Kaunas

Re: Lietuviški augalai - prieskoniai

Standartinė Žibutė » Pir Lap 21, 2011 10:38 pm

Čia gastronomines savybes turi minty. Iš laukinių aguonų pyrago greičiausiai neiškepsi :P

Tiesiog pažiūrėk kurioje forumo skiltyje įkelta informacija :D
Skyrius - derlius. Tema - prieskoniai. (ne ... mulčiavimas ar sodo sodinimas) :D

Geriau pažiūrėkim filmuką :D

Prieskonių paslaptimis dalinasi Žilvinas Užkuraitis http://youtu.be/D3n3ysDumDM
Žibutė
 
Pranešimai: 468
Užsiregistravo: Pir Rgs 06, 2010 11:17 pm
Miestas: Vilnius


Grįžti į Maisto gamyba ir konservavimas

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias