pasidalinsiu savo "slapčiausiu"
rabarbarų uogienės receptu

)))
Jaunus rabarbarus net nereikia lupti, tik labai kruopščiai nuplauti ir supjaustyti maždaug centimetro ilgio gabaliukais. Patikrinta - verdant skirtumo jokio, ar rabarbarai lupti, ar tik nuplauti supjaustyti, o minkštimo tūrio neprarandama, nes man vis mažai gaunasi rabarbarienės (draugės vis nori gauti dovanų ar keitimuisi į kitokius savos gamybos konservuotus skanumynus po stiklainiuką)
Viena rabarbarų uogienė nelabai skani, bet jei įdėti kažkokių kitokių intensyvų skonį turinčių uogų - ji tampa nepakartojama.
Jei po ranka neturiu nieko lietuvišo - įdedu smulkiai supjausčiusi apelsiną. Tada net mažiau cukraus reikia. Su citrina ne taip skanu... Skanu su vyšniomis, abrikosais, persikais (jie jau auga mūsų soduose), tik dar nebandžiau su braškėmis virti, Reikės ir šią idėją pabandyti realizuoti
Tik šios uogienės virimas - ilgokas procesas: reikia kelis kartus užvirti, ir išjungti ugnį, leisti atšalti, ir vėl kitą dieną užvirti. Ir taip bent 3-4 kartus, tada uogienė tampa skanesnė.
Receptą atradau eksperimentuodama. Linkiu ir jums malonių eksperimentų atradimų
P.s. išvis manau, kad uogienės - tik maisto paskaninimui, nes svarbiausios medžiagos verdant žūva, bet... kodėl žiemą savo šeimos nepalepinti kad ir varške, paskaninta "maminio" virimo namine uogiene