Nedarnaus gyvenimo priežastys

[saulius]

Dar visai neseniai galvojau, kad bendruomenė- tuščias reikalas ir šiais laikais neįmanomas dalykas. Bet dabar, pabendravęs su įvairiais žmonėmis ir rimčiau pasidomėjęs bendruomenių struktūra, pradedu manyt kitaip... Ir maždaug suprantu, kodėl rimtesnis šio klausimo svarstymas- tabu. Labai jau "grėsmingas" šitas reikaliukas . O kad be jo negali būt jokios darnos- esu jau beveik tikras. Gal čia ir yra tas "nuosmukis nuo žmogaus iki ūkininko"?

[Mama Smilga]

Ką reiškia? A, man tai čia paprasta, kaip ir draugo apibrėžimas - ne tik ima, bet ir duoda. Ir jungtis tarp žmonių gyvybinga tik ten, kur laisvanoriška.

[saulius]

Žinai, Mama Smilga, seniau aš taip pat galvojau apie gyvų organizmų simbiozes. Galvojau, kad ten tiesiog vienas iš kito kažką ima, o mainais kažką duoda. Elementaru, taip moko ir mokykloj. Apie žmonių santykius irgi taip moko: jei kažką gauni, reikia ir duot. Mainų principas, taip sakant- visoj gyvojoj gamtoj. Deja... Dabar simbiozes matau visiškai kitaip. Niekas ten nieko neima ir nieko neduoda. Ar galėtumėm pasakyt, kad atmosfera paima iš mūsų anglies dvideginį ir už tai, kaip atlygį, duoda deguonį? Absurdas. Va ir prasidėjo... Pasirodo, visur dėsniai veikia taip pat. Tiek dujų apykaitoj, tiek socialiniuose santykiuose. Nieko naujo ant žemės . Bet tiek to, galim nesivargint. Apie jungtis tarp žmonių ir visa kita. Šita tema bus per sunki net didžiausiems "bendruomenių" šalininkams .

[saulius]

Mama, Smilga, o nepagalvojai, kodėl nelaimės akivaizdoje atsiranda "bendrumo jausmas"? Ir kodėl būtent nelaimės akivaizdoje? Beje, tuo metu atsiranda ir daugiau gerų dalykų dalykų. Ir juk tai nėra jokia "laisvanoriška jungtis". Ji ateina nesąmoningai, reiškia- nėra jokio laisvo pasirinkimo. ?

[Mama Smilga]

Nepamenu kieno pasakyta "neįmanoma žmogui išsigelbėti vienam". Turima omeny dvasinis išsigelbėjimas, bet aš prisimenu šiuos žodžius įvairiom progom. Ir viena šios frazės prasmių - kad pagelbėdamas kitam, sau krauni dvasinį kraitį.

[Mama Smilga]

Man artima ta mintis, kad žmonija šiuo metu išgyvena "išmėginimo komfortu" stadiją. Ir, kaip ir visur, atsilaiko stipriausieji. Dvasiškai stipriausieji.

Leningrado blokados ar Japonijos cunamio metu šis išmėginimas kiek apsitraukė, ir žmonės laikinai prarado dvasinį surambėjimą. Grįžus gerbūviui, vieni liko atsibudę, kiti grįžo į savo guolį toliau žiemos miego tęsti. TAI yra pasirinkimas.

[saulius]

Dvasinis, fizinis- tarp šių dalykų nėra jokios ribos, tik kryžiuočiai ją kažkaip suranda. Bet esmė ne tame. Žmogus juk protu negalvoja- įmanoma, ar neįmanoma jam išsigelbėt. Jis tiesiog veikia. Šiuo atveju jis panašus į kokį nors nesotųjį riebalą: trūkstant vandenilio (būtinos dalies) tiesiog griebia tą, kas "po ranka". Ko pasėkoje tampa ląstelės žudiku. Ir žmogus taip pat griebia, nebūtinai nelaimės akivaizdoje. Kasdien ir bet ką. Ir dažnai atlieka tą patį "blogą darbelį" kaip nesoti riebioji rūgštis ląstelėje (jeigu pagriebia ne tą, ką reikia). Bet jeigu griebia- reiškia turi "laisvą jungtį". Kas tai yra? Ir dėl ko tas "bendrumo jausmas" atsiranda, kilus pavojui? Tada gi niekas negalvoja apie jokias "dvasines taisykles" ir kas ten už ką bus.

[Mama Smilga]

Vieni negalvoja, kiti galvoja. Ir katastrofos, ir komforto sąlygose. Vieni spekuliuoja, kiti svetimas knygas (net ne gyvybes!) gelbsti. TAI yra pasirinkimo laisvė.

[saulius]

Tiek to, galim baigt

[Mama Smilga]

O gaila. Man ši tema ne per sunki. Ir aš jau apie daug ką pagalvojau, ne tik apie tai, ko klausi. Tik mūsų su Tavim, Sauliau, pažiūrų sistema skirtinga.