Nedarnaus gyvenimo priežastys

[Mama Smilga]

Čia aš apie artėjimą prie pirmapradės nekaltumo būsenos.

[saulius]

Tai va, ta pirmapradė nekaltumo būsena natūraliai susiformuoja natūralioje bendruomenėje. Ir nereikia jokių ypatingų praktikų jai pasiekt, ten tas pasiekiama labai paprastai. Dėl to etnologiniuose ir antropologiniuose raštuose ar keliautojų pasakojimuose skaitom apie nesuvokiamai galingus genčių šamanus, kuriems negali prilygt jokie šių dienų šventikai, lamos ir pan. Nes civilizuotoje visuomenėje ieškoma surogatų, to "kažko kito", kas kompesuotų tą nekaltumo ilgesį. O čia kaip darže- jeigu reikia augalinės organikos (prigimtinės medžiagos), jokios trąšos ar kompostai jos negali pakeist. Kad darže negalim pakeist- lengvai suprantam (mes, bet daugumai žmonių tai irgi- kosmosas), o kad žmogaus gyvenime galioja tie patys dėsniai- kažkodėl niekaip nenorim suprast ir patikėt.

[Mama Smilga]

"Natūralioje bendruomenėje natūraliai susiformuoja". O jei jau susiformavo kitaip? Žinot būdų, kaip "atformuoti"? Veiksmingų, o ne vien kompensuojančių nekaltumo ilgesį?

[saulius]

Bandom ieškot. Tiesioginių, ne aplinkinių ar surogatinių.
O pirmapradės nekaltumo būsenos siekis gyvenime reiškiasi visaip: konkurencija, dėmesio troškimu, beprasmių pergalių troškimu, įvairiais nukrypimais, narkomanija, alkoholizmu, kleptomanija ir t.t. Žmogus niekur nuo to poreikio nedingsta. Dėl to civilizuotoj visuomenėj kiekvienas ieško "šiknoj smegenų" ir niekada gyvenime nesuranda ramybės. O bendruomenėse, kur kūdikystės ir vaikystės poreikiai patenkinami (šeima nepajėgi to patenkint), vaikai vystosi harmoningai, taip kaip gamtos surėdyta ir iš vaikystės į suaugusio gyvenimą pereina be nuostolių. Niekas nepasikeičia, todėl nėra poreikio ieškot "kažko". Bet čia ilga pasaka, geriau paskaityt.

[lugne]

"Tas kažkas kitas"...
Žmogaus vystymasis yra tarsi užprogramuotas evoliuciškai, t.y. turi praeiti tam tikras stadijas. Visa ko pradžia kūdikystėj. Kūdikis "tikisi" būti nuolat su mama, būti nuolat nešiojamas, pavalgydintas pagal poreikį, miegoti šalia tėvų ir pan. Teisingas auginimas - atsižvelgti į viską, ko jis tikisi. Tai žinoti galima tik labai gerai įsiklausant į save, savo intuiciją, o "pasitikrinti" ne knygose apie vaikų auginimą, o taip vadinamose primityviose gentyse, kurios kaip auginti vaikus tiesiog žino.
Jeigu savu laiku tai ko žmogus "tikisi" nebuvo išpildyta, jis to ieškos visą gyvenimą, bandys įvairius pakaitalus, nes jam reikia praeiti neišgyentą stadiją, kad galėtų vystytis toliau. Pvz. teigiama, kad narkomanai išgyvena panašią būseną, palaimą kaip kūdikis, kurio visi poreikiai patenkinti. Narkomanas tokiu būdu bando praeiti savo neišgyventą stadiją. Gal jis būdavo paliktas vienas verkti lovelėj kol nurims, gal turėdavo sulaukti savo maitinimo laiko ar pan.
Taigi kaip turime gyventi esame evoliuciškai užprogramuoti ir bandydami įvairius pakaitalus nuolat bandome pasiekti palaimą, t.y. kai viduje negirdime nei menkiausio šnabždesio, kad "kažkas čia ne taip".
Ne, Mama Smila, net nesitikiu vaikų užauginti "bendruomenukais" kaip išsireiškėte, tam reikia daugybės dedamųjų, gyvenu civilizuotam pasaulyje.
Kol rašiau, jau daug Jūs prirašėt, bet tebūnie...

[Mama Smilga]

Sauliau. Čia didelis netikslumas. Nekaltumo būsenos grąžinimo siekis reiškiasi kitaip: atsiprašymu, atleidimu, susitaikymu, mielaširdingumu ne dėl šlovės ar naudos... O tas jovalas, kurį išvardinot, iš tiesų yra tik laimės surogatų siekis. Čia tiesa.

[Mama Smilga]

Lugne, visiškai sutinku su tuo, ką surašėt. Taip ir stengiausi auginti vaikus. Bet iš tiesų juos "augino" dar tiek daug faktorių... Ir kartais tai netikėtai prasikiša. Laimei, tik kartais.

[S1mas]

"Natūralioje bendruomenėje natūraliai susiformuoja". O jei jau susiformavo kitaip? Žinot būdų, kaip "atformuoti"? Veiksmingų, o ne vien kompensuojančių nekaltumo ilgesį?

Suprask, kad neegzistuoji kaip atskirybė ir viskas spręsis savaime. Nekaltumo būsenos protu/dvasinėm praktikom nepasieksi. Vaikas ją ir praranda tada, kai prisisemia proto - aplinkos kišamų idėjų. Pažiūrėk už proto ribų, už minties, ar ten yra kas nors nelaimingas. Tik mintis žadina kūną ir daro mus nelaimingais. Tik tikėjimas - "aš" - individas. Bendruomenės, tos tikros, irgi dėl to sunyko. Vystėsi atskirybė vis didesniame kiekyje aspektų, vystėsi "aš". Grius "aš", grius civilizacijos, atsistatys ir bendruomenės. Arba visi masiškai suvoks/realizuos, kad individualus "aš" neegzistuoja. Pasaulyje tai vyksta. Ne taip greitai kaip norėtųsi, bet vyksta. Gal tai ir yra būdas gamtai "susitvarkyti" su žmogum kaip reiškiniu? Sugriauti civilizaciją išoriškai, ar sugriauti tikėjimą individualiu "aš"? O gal tą ir kitą vienu metu? Nežinau. Bet viskas vyksta. O kaip dėl bendruomenės, kai nebelieka tikėjimo "aš"? O labai paprastai ir iš praktikos pusės: kūnui, kaip reiškiniui, fiziškai daug lengviau gyventi su kitais. Bet žmogus laimingas ir vienu, ir kitu atveju. Nes laimė - tai ne norai ir jų išsipildymas. Tai ramybė. O ramybė galima tik nematant savęs, kaip atskirybės. Trukt už vadžių - vėl iš pradžių...

[saulius]

Reikalas tas, kad vaikui neužtenka jį "auklėti". Jam geriau, kai jo niekas neauklėja. Ir tai, ką surašė lugnė- tik maža dalelė. Kai padeda ropinėt, vaikui jau neužtenka tik mamos, jam reikia bendruomenės. Reikia įvairaus amžiaus vaikų, taip pat įvairaus amžiaus suaugusiųjų ir jų normalaus bendravimo. Ir dar daug ko reikia, ko šeima tiesiog nepajėgi duot normaliam vystymuisi. Dabar jau man atrodo, kad mažiausias socialinis vienetas, t.y. organizmas- ne šeima, o būtent gentis, bendruomenė.
Tiesiog paskaitykit tą knygelę, ypač jaunos mamos, besitikinčios augint normalius vaikus- ten daug gerų, "neatrastų" dalykų. Realių, neišfilosofuotų. Bet skaitant irgi reikia būt dėmesingiems. Negalima knygų skaityt kaip poterių, reikia "įsidėt filtrą". Pietų Amerikos gentyse yra labai įvairių kultūrų ir kai kurios gerokai šokiruoja savo kai kuriais papročiais. O yra taip todėl, kad daug dabartinių "primityvių" genčių praeityje, matomai, jau buvo civilizuotos, tik vėliau sugrįžę prie senojo gyvenimo būdo arba kažkada yra pajutę didelę civilizacijų įtaką. Aprašomoje gentyje tas pats: jaučiasi "išgelbėjimo religijų" įtaka, būdina tik degradavusioms kultūroms, lydiminė žemdirbystė- taip pat nebūdinga pirmykštėms gentims. Todėl aprašomas atvejis nėra "grynuolis" ir senosios bendruomenės jame likę tik rudimentai. Tiesa, tų rudimentų tiek daug, kad jie nustelbia visus kitus faktorius, bet reikėtų pažvelgt giliau.
Žodžiu, kad suvokt bendruomenių esmę, reikia dar pasistengt.

[saulius]

Ačiū, Simai, vis laukiau tavo komentaro .