Apie

[saulius]

Žvejyba, kaip ir medžioklė, uogavimas, grybavimas- ne tik aukščiausios kokybės maisto šaltinis, bet TIKRO gyvenimo komponentas, nekeliantis vidinio konflikto ir neduodantis pagrindo kasdienėms civilizuoto žmogaus mintims "kažkas čia ne taip". To negalima pasakyt nei apie daržininkystę, nei apie sodininkystę, nei apie gyvulininkystę- šios veiklos sritys nėra įtvirtintos instinktuose ir todėl nesuteikia besąlygiško pasitenkinimo. Apie tai plačiau kalbėjom Kauno paskaitoj apie ekologiją, kas buvot ar matėt video- suprantat apie ką aš čia.
Šiame skyriuje kalbėsim apie žvejybą kaip savarankiškumo ir rūpinimosi aplinka sąlygą, kaip apie maisto šaltinį, todėl neliesim prekybininkų atkakliai brukamų, bet realiai visiškai nereikalingų "ypatingų" įrankių ir priemonių, taip pat naujųjų madų kaip "sportinė žūklė" ir pan.
Kalbėsim apie realius, paprastus, visiems prieinamus ir naudingus dalykus. Taip pat ir apie ekologinę šio reikalo pusę.
Kas matot reikalą atidaryt šiame skyriuje kažkokias specifines temas- tą ir padarykit.

[saulius]

Dabar tarp pelmakultūristų populiarėja akvakultūra- įvairių gyvybės formų, tame tarpe ir žuvų maistui auginimas dirbtiniuose vandens telkiniuose. Iš pirmo žvilgsnio tai veda į savarankiškumą, bet... šias technologijas vertinu kaip antiekologines. Dėl tos pačios priežasties: saugom mes tik tą, kas mus tiesiogiai maitina. Ir nieko daugiau. Jeigu mus maitina prūdelis kieme- mes juo rūpinamės, o upė ar ežeras kaimynystėje mums rūpi tik tiek, kiek jie mūsų gyvenime realiai būtini.
Jeigu mus maitina upė ar ežeras ir neturim kito pasirinkimo- rūpinamės jais labiau nei savo kiemu. Faktai tą ir rodo: ten, kur žvejyba yra pragyvenimo sąlyga- vandens telkiniai švarūs ir turtingi. Pas mus gi, jeigu kažkam atrodo, kad yra upių- smarkiai klystat. Jų jau senokai nėra. Yra tik tekantis vanduo, o gyvybė jame jau labai silpnai rusena.
Tą patvirtinantis asmeninis pavyzdys. Kai buvau vaikas, pavasarį, maždaug dvi savaitės po ledonešio, visas mūsų rajonas (ir vyrai, ir moterys, ir vaikai) eidavo gaudyt mekšrų (kuojų). Žvejyba buvo paprasta- jeigu ant kabliuko yra bent mažiausias slieko gabaliukas- bus ir žuvis. Žuvų buvo daug, per porą valandų buvo galima prigaudyt pilną kuprinę. Bet tėvas tada sakydavo: nėra žuvų, va mano vaiksytėj tai mekšrams meškerių nereikėjo, įmesdavom kašiką ir prisisemdavom. Tai buvo ne taip seniai- pokario metais. O dabar? O dabar reikia sėdėt kelias valandas, kad pagaut bent keletą. O kartais ir visai nieko. Atseit oras blogas ar dar kas nors... Tai va tokie reikalai, kaip ir su viskuo... Ir beveik apie kiekvieną žuvų rūšį galima papasakot panašiai.

[inga30]

Žvejyba geras dalykas, bet seniau naudojami būdai dabar neleistini,ir už juos baisios baudos.
Didesniuose telkiniuose leidžiama verslinė žvejyba,tai apie sėmima kašiku galima pamiršt.
Reiktu kad valdininkų mastymas truputi pasikeistu,tada gal ir situacija pagerėtų,pamenu diedukas pasakojo kaip iš nemuno vandenį gerdavo tiesiog pasisėmę,o dabar per 5 cm. dugno nesimato.

[saulius]

Tai čia tas ir yra, kad senovėj vandenį gerdavo, o dabar turi šulinius ir vandentiekius, todėl daugiau niekada ir negers. Tas pats ir su žuvimis: jeigu jos taptų būtinu gyvenimo komponentu- jų būtų daugiau. Čia tokie jau dėsniai yra, kad kas reikalinga- to daugėja, o kas nereikalinga- to mažėja.

[Julė]

Čia gal truputi ne į temą, bet negaliu nepasidžiaugti. Prieš du metus atradau Lietuvos džiunglėse visų pamirštą ežeriuką. Tai čia bent maža dalele pajutau, ką reiškia žvejoti tikrąją to žodžio prasme. Laukiniai, stiprūs, gražūs nors ir nedideli tie karosai, bet visa jų galybė. Ir dar tam ežere „blogo oro“ nėra buvę

[saulius]

Blogas oras- mūsų laikų išmislas. Kai nėra žuvų, galima kaltint bile ką. Tekdavo žuvaut Sibiro upėse- ten visada geras oras.

[Eimutė]

Toks gana didelis ir nuošalus ežeras, prie kurio net mašinoms kelio nėra yra ir Alys. Netoli Širvintų. Vis žaviuosi laukinėm aplinkom

[saulius]

O oras ten irgi visada geras? Nes dažnai tokiuose nuošaliuose nebūna jokios gyvybės- viskas išmušta elektra.

[Julė]

Bet jeigu aplinkui nėra elektros laidų, tai gal brakonieriai negali panaudoti elektros? Beje, ežere gal neapsimoka. Kiek žinau šis būdas taikomas upėse, kur žuvis numušta neskęsta.

[Julė]

Pritariu Eimutei dėl žavingos tokių vietų aplinkos. Pamirštajam ežeriuke ne tik žuvavau auksašonius, bet stebėjau tokius nedažnus paukščius kaip juodieji gandrai, baublys, vapsvaėdis, baltieji garniai. O ką bekalbėti apie pievą pasipuošusią tikraisiais lipikais, kvepiančią čiobreliais ir išknistą šernų. Pasakiška.