Po žodžiu "simbiozė" galima prakišti visai negamtiškus dalykus. Pavyzdžiui, aš auginu kiaulę, ją šeriu ir ji paskui atsidėkoja šimteriopai - duoda man mėsos. O aš veisliu jos paršiukus. Simbiozė. Nors tai visai ne gamtiška. Kiaulė laikoma tvarte, tvartas dvokia, aplinka išmindžiota, žmogus prakaituoja ir nešioja srutas. Nors vadinasi gražiai - simbiozė.Matai, tas kažkas negali užsiaugint, tai tenka man pasistengt. Tam tikra prasme darbo pasidalijimas, taip. Bet jis atsidėkoja šimteriopai. Tai gal greičiau simbiozė.
Prisiminkime nuo ko pradėjome gamtinę žemdirbystę. Prisiminkime jos tikslus. Tikslas artėti link gamtos. Kopijuoti gamtos mechanizmus. Nepakenkti gamtai. O darbo pasidalinimas, gyvulių laikymas suspaustoje teritorijoje, nenatūralioje gamtoje, tai jau ėjimas priešinga kryptimi, nors ir gražiai pavadinsime - simbiozė.
Kaip tai nesvarbu? Tai paimti vieną veislę pirmą pasitaikiusią iš maximos ir auginti? Ir vis tiek ji po tūkstančio metų nuvarijuos iki reikiamos kondicijos? O ką man artimiausius penkiasdešimt metų daryti? Valgyti neskanius žirnius, morkas ir laukti tūkstantį metų kol jie pasidarys normaliais?Taigi, adaptacijai visiškai nesvarbu kiek veislių pradėsi augint, vistiek galų gale liks tik viena. Ta, kurios savybės susiformuos kartu su aplinka.
Konstruktyvius pasiūlymus teikiu. Siūlau sėti keliolika veislių po vieną eilutę. Jau pirmais metais matosi, kurios veislės vertos dėmesio, o kurios ne. Ir kitais metais augintis būtent patikusias veisles. Ir tas, kurios geriausiai auga tavo sklype. O kaip gi kitaip? Kas pavyzdžiui yra Babtų ar kitų institutų išvestos veislės? Kas yra Štarolio augintos sėklos? Tai ir yra atrinktos tos, kurios geriausiai auga, yra skaniausios ir duoda geriausius derlius. Ir jei sakome auginkime Štarolio ar Babtų veisles, tai juk reiškia tą patį - imti geriausiai augančią. Tik vienu atveju jau Štarolis tai padarė ar Babtai, o kitu atveju pradedame patys. Bet procesas lygiai tas pats. Ir šie procesai yra priešingi tam, ką siūlo saulius. Jis siūlo auginti sunkiai augančias. O kam? Saulius sako, kad tam, kad patinkančias savybes išvedinėtume. Bet juk kaip tik tas jau ir padaryta pas Štarolį ar Babtuose ar pas gamtinius žemdirbius. Gi praktikoje ir išmetam netinkančius, neskanius, o pasirenkame patinkančius ir geriausius.
Kitas mano siūlomas dalykas yra tas, kad daugelis kultūrų pas mus į sezono ilgumą įsipaišo. Tiesiog imi pietines daržoves ir jas augini Lietuvoje be problemų, nes sezono ilgumas tą leidžia. Ir viskas. Nieko nereikia pritaikyti. Aš sėju ir pietines veisles ir jos užauga, ir derlingos, ir skanios, ir nėra jokio reikalo jas pritaikyti prie Lietuvos klimato, nes jos ir taip yra prisitaikę. Ir taip yra su gal aštuoniasdešimčia ar devyniasdešimčia procentų mano auginamų kultūrų, o jų auginu aš daug ir daug veislių, nes pagrinde maitinamės daržovėmis. Todėl siūlyčiau neklaidinti žmonių ir negasdinti jų, kad reikia pritaikyti veisles prie klimato. Nereikia pritaikyti. Reikia pritaikyti daugiamečius augalus, nes jie gali per žiemą iššalti. Medžius, krūmus, o daržoves, kurios telpa į vasarą ir nepatiria žiemos, tai kam jas pritaikinėti? Ir štai taip, nesijaudinant dėl pritaikymo sėjame daržoves ir jomis džiaugiamės artimiausius dešimt ar dvidešimt metų ir per tiek laiko surandam būdus kaip pereiti arčiau gamtos ir tas daržoves pakeisti vietinėmis laukinėmis gamtinėmis kultūromis.
Štai du konstruktyvūs pasiūlymai, kuriuos jau anksčiau parašiau, o dabar tik praplėčiau. Bet nesutikčiau, kad negalima kritikos duoti. Jei matau, kad gamtinė žemdirbystė sukama klaidinga kryptimi, t.y. tolyn nuo gamtos, tai aš turiu ne tik teisę, bet ir pareigą išsakyti savo nuomonę.
