Iš to kyla klausimas, tai koks yra realus skirtumas tarp [vaisių] puvimo ir rūgimo gamtai, pabrėžiu gamtai, jei abiem atvejais galutiniais skaidymo produktais tampa anglies dvideginis ir vanduo? Tarpiniame etape rūgstant dalyvauja "gerosios" bakterijos, o pūvant - "blogosios", bet abiem atvejais galutinis rezultatas juk vienodas, ar ne? Ar čia tinka posakis, jog "nėra to blogo, kas neišeitų į gera"?"Atšilusiuose [obuoliuose] pradeda greitai daugintis mielės ir cukrumi mintančios bakterijos, jie "supūva". Iš tikrųjų tai ne puvimas, o rūgimas, ir nuo jo vaisiai tampa tik vertingesni. Taip pat ir rudenį, kai prisirpę vaisiai nukrinta ir paruduoja, mes vadiname puvimu, tačiau tai visai nėra puvimas. Tai pati tikriausia sidro gamyba..."
Antras klausimas, ar jūs patys valgote natūraliai surūgusius obuolius: tiek nukritusius, tiek žiemą tebekabančius, tiek rūgstančius pintinėje? Kaip atskirti surūgusį nuo supuvusio? Kvepia - valgai, smirda - išmeti?
Ačiū už įžvalgas.